Kokia tikroji infliacija Lietuvoje? Kaip sparčiai iš tikrųjų auga prekių ir paslaugų kainos šalyje?
Atsakyti į šiuos klausimus nesunku – Valstybinė duomenų agentūra šiuos rodiklius skelbia kas mėnesį. Bėda tik viena: oficialiais skaičiais pasitiki nedaugelis.
Daugelio žmonių asmenine patirtimi, kainos pastaraisiais metais augo nepaprastai sparčiai, o oficiali statistika dažniausiai rodo tik vienženklį, kuklų augimą.
Ar šiais infliacijos duomenimis galima pasitikėti? Kada jie atspindi realybę, o kada – ne? Apie tai šiame straipsnyje.
1. Kaip matuojama infliacija Lietuvoje
Pasirodo, įvertinti, kaip keičiasi kainų lygis šalyje, nėra lengva užduotis.
Gyventojai perka tūkstančius skirtingų prekių ir paslaugų, o kiekvieno žmogaus poreikiai ir galimybės skiriasi. Štai prieš dvidešimt metų provincijoje kažkas dar vežimu važinėjo, o šiandien kaime iPhone’ų daugiau nei arklių.
Vertinant, kaip per 20 metų pasikeitė kainos, kyla klausimas: kurių prekių kainas skaičiuoti – arklių ar telefonų?
Valstybinė duomenų agentūra (buvęs Statistikos departamentas) stebi tūkstančių prekių ir paslaugų kainų pokyčius bei vykdo tyrimus, nustatančius, kam gyventojai išleidžia pinigus. Remiantis šiais duomenimis sudaromi kainų indeksai, kurių pokyčiai parodo, kaip keičiasi kainų lygis šalyje.
Yra keli pagrindiniai kainų indeksai, iš kurių populiariausi – vartotojų kainų indeksas (VKI) ir suderintas vartotojų kainų indeksas (SVKI).
SVKI (angl. Harmonised Index of Consumer Prices) apskaičiuojamas pagal vienodą metodiką visoms ES šalims, o VKI – pagal Lietuvos teisės aktus.
Nors tarp šių indeksų yra tam tikrų metodologinių skirtumų, jie nėra reikšmingi. Pavyzdžiui, remiantis VKI, metinė infliacija per pastaruosius 11 metų buvo 4,2% per metus, o pagal SVKI – 4,1%.
Todėl toliau šiame straipsnyje nagrinėsiu tik SVKI ir jo pokyčius.
1.1 Kaip apskaičiuojamas SVKI kainų indeksas
Norint įvertinti, kaip vidutiniškai keičiasi kainos šalyje, reikia žinoti du dalykus – kaip keičiasi prekių ir paslaugų kainos bei kam gyventojai išleidžia savo pinigus.
Valstybinė duomenų agentūra kasmet vykdo namų ūkių biudžetų tyrimą, kuriuo nustatoma, kam ir kiek vidutiniškai namų ūkiai išleidžia.
Namų ūkis – tai asmuo arba žmonių grupė, kurie gyvena kartu ir bendromis pajamomis dengia kasdienes išlaidas.
Išlaidos skirstomos pagal visoje Europos Sąjungoje taikomą COICOP klasifikaciją (angl. Classification of Individual Consumption by Purpose) – pagal paskirtį: maistui, būstui, transportui, sveikatai ir t. t.
Ši klasifikacija yra hierarchinė – išlaidos grupuojamos į skyrius, grupes, klases ir poklasius..
Iš viso yra 12 pagrindinių skyrių. Štai kaip atrodo 2025 metų Lietuvos vidutinio namų ūkio išlaidų struktūra pagal šiuos skyrius:
Tai reiškia, kad vidutinis namų ūkis apie 21,2% visų savo išlaidų skiria maistui ir nealkoholiniams gėrimams. Jei visos mėnesio išlaidos būtų, tarkime, 1000 €, tai maistui tektų maždaug 212 €.
Transportui išleidžiama 14,7%, būstui – 11,5%, o poilsiui ir kultūrai – 8,3% visų išlaidų.
Kiekviename skyriuje prekės ir paslaugos toliau suskirstomos į smulkesnes kategorijas – grupes, o šios dar detaliau – į klases ir poklasius.
Remdamasi namų ūkių biudžetų tyrimu, Valstybinė duomenų agentūra nustato, kokią dalį bendro išlaidų krepšelio sudaro kiekvienai kategorijai priskiriamos prekės ir paslaugos – nuo skyriaus iki pat poklasio lygmens.
Pavyzdžiui, „Maisto ir nealkoholinių gėrimų“ skyrius turi „Maisto“ prekių grupę, kuri sudaryta iš keleto klasių, tarp jų – „Duona ir grūdai“. „Duona ir grūdai“ poklasiui „Duona“ vidutinis namų ūkis išleidžia 1,7% visų savo išlaidų.
Tuomet įvairiose prekybos vietose – turguose, prekybos centruose ir internete – stebimos kiekvieną klasę ar poklasį sudarančių, faktiškai naudojamų ir dažniausiai perkamų prekių bei paslaugų kainos.
Remiantis šiais kainų pokyčiais ir namų ūkių išlaidų svoriais, apskaičiuojamas kiekvienos prekių ar paslaugų grupės ir skyriaus kainų indeksas. Iš visų šių skyrių galiausiai sudaromas bendras šalies SVKI, rodantis, kaip laikui bėgant kinta bendras kainų lygis.
2. Infliacija Lietuvoje: ką rodo skaičiai ir realybė
Pabandysiu atsakyti į du klausimus: kokia buvo oficiali infliacija Lietuvoje per pastaruosius 11 metų ir ar šie skelbiami duomenys atitinka realybę.
Analizei pasirinkau laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2025 m. rugpjūčio, nes 2015-ųjų pradžioje Lietuvoje įvestas euras. O gi visi žino, kad nuo tada kainos tapo eurais, kokios buvo litais.
Šis laikotarpis apima ir 2021–2022 m. infliacinį šoką, kai dėl COVID-19 pandemijos ir karo Ukrainoje kainos Lietuvoje, remiantis oficialiais duomenimis, išaugo maždaug trečdaliu.
Galiausiai verta priminti, kad per paskutinį dešimtmetį stebėti kainų šuoliai – ne nuolatinis reiškinys. Nors šiandien sparti infliacija atrodo įprasta, ilgą laiką kainos Lietuvoje kilo gerokai lėčiau.
Štai nuo 1999 m. gruodžio iki 2014 m. rugpjūčio metinė infliacija Lietuvoje siekė vos 2,6%.
Tuo tarpu per pastaruosius 11 metų kainų lygis augo gerokai sparčiau – vidutinė metinė infliacija šalyje sudarė 4,1%.
Tačiau ne visos prekės ir paslaugos brango vienodai sparčiai.
Remiantis oficialiais duomenimis, sparčiausiai brango „Viešbučių, kavinių ir restoranų“ prekių bei paslaugų kategorija – vidutiniškai 7,4% per metus. Tuo tarpu „Ryšių“ prekių ir paslaugų kainos per tą patį laikotarpį augo vos 0,5% per metus.
Ar šie skaičiai iš tiesų atspindi realybę? Ar oficialiais duomenimis galima pasitikėti?
Maisto ir gėrimų skyrius
Nusprendžiau pasižiūrėti atidžiau.
Kaip jau minėjau, prekių ir paslaugų išlaidos skirstomos į 12 skyrių, iš kurių daugiausia – 21,2% – tenka maistui ir nealkoholiniams gėrimams. Per pastaruosius 11 metų maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos augo vidutiniškai 5,3% per metus.
Maistui tenka 19,7% visų išlaidų, o nealkoholiniams gėrimams – 1,6%. Maisto kainos per pastaruosius 11 metų augo vidutiniškai 5,3% per metus, o nealkoholinių gėrimų – 4,3% per metus.
Kiek šie duomenys realūs?
Pasinaudojau „Wayback Machine“ ir peržiūrėjau kelių atsitiktinių maisto prekių kainas „Barbora.lt“ 2014 m. birželį ir šiandien. Šiuos duomenis sudėjau į lentelę.
Senolių ruginė duona 2014 m. kainavo 2,63 Lt (0,76 Eur), o dabar – 1,45 Eur. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį metinis kainos augimas siekė 5,9%.
Tuo tarpu, remiantis oficialiais statistikos duomenimis, per panašų laikotarpį duonos kaina kilo 5,3% per metus.
„Dvaro“ pienas „Barbora.lt“ per tą laiką pabrango 5,3% per metus, o „Rokiškio“ sviestas – 5,9% per metus. Pagal Valstybinės duomenų agentūros duomenis, pieno produktų kainos Lietuvoje per panašų laikotarpį augo 5,7% per metus.
Vidutiniškai septynių maisto produktų, kurių kainas peržiūrėjau, metinis kainų augimo tempas sudarė 4,6%, kai oficiali metinė maisto prekių infliacija per tą patį laikotarpį buvo 5,3%.
Tad bent jau kalbant apie maisto produktus, galiu daryti išvadą, kad Valstybinė duomenų agentūra maisto prekių infliaciją skaičiuoja tiksliai, ir šiais duomenimis pasitikėti galima.
Transporto prekių ir paslaugų skyrius
Antroje vietoje pagal išlaidų dydį Lietuvos namų ūkių krepšelyje yra transporto išlaidos.
Transportui vidutiniškai tenka 14,7% visų namų ūkio išlaidų. Iš šios dalies apie 2,9% skiriama transporto priemonių įsigijimui, o 10,3% – jų eksploatavimo išlaidoms padengti.
Per pastaruosius 11 metų bendra transporto prekių ir paslaugų metinė infliacija siekė apie 2,3%. Iš pirmo žvilgsnio – ne taip ir daug.
Ar šie skaičiai atitinka realybę?
Įdomumo dėlei palyginau, kaip keitėsi naujų automobilių kainos nuo 2014 m.
Štai „Toyota Auris“ hibridinis automobilis 2014 m. kainavo 26 002 Eur, o panašios klasės „Toyota Corolla“ 2025 m. kainuoja 29 600 Eur. Kitaip tariant, metinis kainos augimas siekė vos 1,2%.
Remiantis oficialiais statistikos duomenimis, naujų transporto priemonių infliacija per tą patį laikotarpį buvo daugiau nei dvigubai didesnė – 2,7% per metus.
Panašiai, remiantis naujienų portalų senais straipsniais, pasitikrinau, kaip keitėsi 95 benzino kaina šalyje. 2014 m. spalį ji siekė 1,31 Eur, o šiuo metu – 1,37 Eur. Metinis kainų augimas sudaro 0,4%, ir tai tiksliai sutampa su oficialiais Eurostato duomenimis (kodas CP07222).
Vis dėlto kai kurios transporto priemonių eksploatavimo išlaidos augo gerokai sparčiau. Pavyzdžiui, remiantis „Wayback Machine“ duomenimis, stabdžių kaladėlių keitimas atsitiktiniame servise pabrango vidutiniškai 11,9% per metus, o privalomosios techninės apžiūros kaina – apie 6,6% per metus.
Remiantis oficialiais duomenimis, „Maintenance and repair of personal transport equipment“ prekių ir paslaugų kategorijos kainos per tą patį laikotarpį augo 7,7% per metus, kas apytiksliai atitinka mano paskaičiuotą dvejų į šią kategoriją įeinančių kainų vidurkį.
Todėl kalbant apie transporto prekių ir paslaugų kategoriją, galiu daryti išvadą, kad oficialiai skelbiami infliacijos duomenys yra pakankamai tikslūs.
Būsto ir susijusių išlaidų skyrius
Tačiau ne viskas, kas skelbiama oficialiai, visiškai atitinka realybę. Tikriausiai didžiausia priežastis, dėl kurios abejojama infliacijos duomenimis, yra su būsto įsigijimu, nuoma ir išlaikymu susijusios išlaidos.
Visų pirma, skaičiuojant SVKI neįtraukiami būsto kainų pokyčiai. Būsto įsigijimas laikomas investicija, o ne vartojimu, todėl į šias išlaidas skaičiuojant indeksą neatsižvelgiama.
Bet daugeliui gyventojų būsto paskolos įmokos sudaro net iki 40% visų išlaidų, o tai reiškia, kad ši reikšminga biudžeto dalis į oficialią infliaciją nepatenka.
Toks sprendimas nėra nelogiškas – juk investicijos į akcijas taip pat nėra traktuojamos kaip vartojimo išlaidos. Be to, turimas būstas nėra vien tik sąnaudos – tai turtas, kurį galima parduoti.
Į kainų indeksą įtraukiamos tik būsto priežiūros, remonto ir komunalinių paslaugų išlaidos.
Antra, jei būstą nuomojiesi, ar išlaidos būsto nuomai įtraukiamos į SVKI? Teoriškai – taip, bet praktiškai – nelabai.
Būsto nuomai išlaidos vidutinio namų ūkio krepšelyje sudaro vos 1,3% – skaičius, kuris iš būstą nuomojančio žmogaus perspektyvos atrodo visiškai nelogiškas.
Toks mažas svoris paaiškinamas paprastai – apie 90% gyventojų Lietuvoje gyvena savo būstuose, todėl vidutinis namų ūkis būsto nenuomoja, o išlaidos šiai kategorijai yra lygios nuliui.
Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris nuskendo upėje, kurios vidutinis gylis buvo vienas metras.
Panašiai ir čia – jei būstą nuomojiesi, nuomos išlaidų dalis tavo biudžete gerokai viršija statistinį vidurkį. Todėl oficialūs visų prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, kuriuose būsto nuomai tenka vos 1,3% visų išlaidų, menkai atspindi tikrąją tavo asmeninę situaciją.
Nepaisant visų šių niuansų, panašiai kaip ir su maisto bei transporto kainomis, pabandžiau pasižiūrėti, kaip iš tiesų kito būsto ir susijusių išlaidų realios kainos – ar jos atitinka oficialius duomenis.
Remiantis „Ober-Haus“ duomenimis, vidutinės būsto nuomos kainos Vilniuje (Senamiestyje) 2014–2025 m. augo po 7,7% per metus.
Tuo tarpu pagal oficialią statistiką, prekių ir paslaugų grupės „Actual rentals paid by tenants“ kainų pokytis per tą patį laikotarpį siekė 7,0%.
Vadinasi, oficialūs duomenys gana tiksliai atspindi nuomos kainų realius pokyčius, tačiau, kaip jau minėta, svoriai indekse būstą nuomojančiam žmogui visiškai nelogiški.
Kiek labiau nustebino elektros kainų statistika. Pagal oficialius duomenis, 2014–2025 m. elektros kainos augo vos 0,6% per metus, tačiau mano surinkta informacija rodo, kad realiai augimas siekė apie 3,7% per metus.
Skaičiuodamas, rėmiausi vienos laiko zonos tarifo kaina, tuo tarpu oficiali statistika vertina platesnį kainos krepšelį – įtraukiami įvairūs tarifai ir kiti elektros tiekimo mokesčiai, fiksuoti ir kintami įkainiai, galimos subsidijos bei mokestinės lengvatos. Tikėtina, kad dėl to ir susidarė toks skirtumas.
Mano surastais duomenimis dujų kainos šildantiems būstą, kintamoji dalis, nuo 2014 m. II pus. iki 2025 m. augo 4,6% per metus. Oficiali statistika, įtraukianti kintamą ir pastovią kainą už dujas, bei įvairias vartotojų grupes rodo 3,7% metinį dujų kainų augimo tempą.
Kitų išlaidų skyriai
Čia jau mano entuziazmas tikrinti visų kainų pokyčius šalyje šiek tiek išblėso, todėl apsiribojau tik kelių papildomų prekių ir paslaugų kategorijų analize.
Sveikatos priežiūros skyrius
Remiantis oficialiais duomenimis, su sveikatos priežiūra susijusioms prekėms ir paslaugoms vidutiniškai tenka 7,4% namų ūkio biudžeto, o jų kainos 2014–2025 m. laikotarpiu vidutiniškai augo po 4,8% per metus.
Vaistų kainos („pharmaceutical products“) per šį laikotarpį augo vidutiniškai 3,8% per metus, tuo tarpu medicinos paslaugų kainos („medical services“) kilo net 8,6% per metus.
Mano back-of-the-envelope skaičiavimai šiuos rezultatus patvirtina.
Odontologijos klinikoje, kurioje lankausi jau daugelį metų, kainos 2014-2025 m. išaugo apie 8,3% per metus.
Tuo tarpu vaistų nuo skausmo „Ibumetin“ kaina „Eurovaistinėje“ 2014–2025 m. laikotarpiu didėjo 2,8% per metus, o vitamino C – 3,0% per metus, t. y. šiek tiek mažiau nei rodo oficialus bendras vaistų kainų vidurkis.
Restoranų kainų pokyčiai
Užmečiau akį, kaip per laiką keitėsi restoranų kainos Lietuvoje. Žymiausias iš jų, žinoma, – „McDonald’s“.
Radau duomenų, kiek 1998 m., 2015 m. ir 2025 m. kainavo „Big Mac“ mėsainis.
Remdamasis šiais duomenimis, paskaičiavau „Big Mac“ kainų augimo tempus 1998–2013 ir 2013–2025 metų laikotarpiais.
1998–2013 m. laikotarpiu vidutiniškai „Big Mac“ brango vos 2,5% per metus, tačiau 2013–2025 m. – jau net 7,0% per metus.
Įdomu, kad, remiantis oficialia statistika, restoranų kainos Lietuvoje 1998–2013 m. laikotarpiu augo 3,3% per metus, o 2013–2025 m. – gerokai sparčiau, net 7,5%. Taigi, ir oficialūs duomenys, ir mano skaičiavimai apytiksliai sutampa.
Apibendrinant, nors pavienių neatitikimų visada bus, remiantis kai kurių patikrintų prekių ir paslaugų kainų pokyčiais galima teigti, kad oficialūs skelbiami infliacijos duomenys šalyje yra apytiksliai teisingi.
3. Oficialūs duomenys patikimi, bet – mažai naudingi
Taigi, grįžtant prie esmės – ar galima pasitikėti oficialiai skelbiamais infliacijos duomenimis? Taip, galima.
Tačiau ar šie duomenys naudingi? Priklauso nuo to, ką norima sužinoti.
Retas žmogus yra vidutinis
Daugumai žmonių būtų įdomu žinoti, kaip keičiasi būtent jų vartojamų prekių ir paslaugų kainos. Tačiau ar oficiali statistika tai atspindi? Tikrai ne.
Visų pirma, reto namų ūkio išlaidos sutampa su statistiniu vidurkiu.
Štai, pavyzdžiui, vidutinis namų ūkis kelionių paketams („viskas įskaičiuota“ atostogoms Turkijoje) išleidžia 1,4%, o viešbučiams – apie 1,2% visų išlaidų. Aš pats kelionėms skiriu apie 15% metinio biudžeto, o kelionių paketų „viskas įskaičiuota“ išvis neperku.
Panašiai ir su švietimu: vidutinis namų ūkis jam išleidžia vos 1,2%, bet jei turi vaikų, moki už būrelius ar privačią mokyklą – ši biudžeto eilutė tampa daug didesnė.
Todėl oficialūs duomenys apie vidutinę infliaciją niekada tiksliai neatspindės konkretaus žmogaus ar šeimos patiriamos kainų kaitos.
Vis dėlto šie neatitikimai nėra lemti kažkieno blogos valios ar noro realią situaciją šalyje nuslėpti.
Skyrių infliacija apskaičiuojama patikimai
Kaip minėta, visos išlaidos klasifikuojamos į 12 skyrių – maistą, transportą, sveikatą, būstą ir t. t.
Jei bendras visų prekių ir paslaugų agreguotas indeksas retai sutaps su asmenine patirtimi, tai žiūrint detaliau – pagal skyrius, grupes ar klases – galima daug geriau suprasti ir savo asmeninę infliaciją.
Pavyzdžiui, jei „maisto ir nealkoholinių gėrimų“ skyrių sudarančios prekės per paskutinius 11 metų pabrango 5,3% per metus, tikėtina, kad panašų maisto kainų augimą jautė ir dauguma žmonių.
Šiek tiek pastangų įdėjus, remiantis oficialiais skyrių kainų augimo duomenimis, pasinaudojant asmeniniais išlaidų svoriais šeimos biudžete, galima pasiskaičiuoti, kaip keitėsi tavo vartojamų prekių ir paslaugų krepšelio kainos.
Beje, Lietuvos banko svetainėje yra „Asmeninę infliacijos skaičiuoklę“, leidžianti tai padaryti paprastai – tereikia įvesti savo išlaidų struktūrą.
Išlaidos būstui
Viena sritis, kur oficiali infliacija tikrai prasilenkia su realybe, yra išlaidos susiję su būsto pirkimu ir nuoma.
Į SVKI būsto įsigijimo išlaidos apskritai neįtraukiamos, o nuomos išlaidoms tenka vos 1,3% vidutinio namų ūkio išlaidų krepšelio.
Todėl jei reikšminga tavo biudžeto dalis skiriama būsto įsigijimui, nuomai ar paskolos įmokoms – oficiali vidutinė infliacija mažai naudinga.
Visos šios priežastys lemia, kad nors oficialūs duomenys teisingi, jie dažnai neatspindi asmeninės realybės. Ir galbūt būtent dėl to infliacijos statistika retas pasitiki?
4. Kodėl daug kas netiki oficialia infliacija?
Dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad reali infliacija esą yra gerokai spartesnė nei skelbiama oficialiai. Prisipažinsiu – tokia dezinformacija mane neretai erzina. Iš to ir gimė šis įrašas.
Bet kodėl žmonės taip nepasitiki oficialiais duomenimis?
Nesupratimas
Skepticizmas dažnai kyla iš nesupratimo, ką iš tikrųjų rodo infliacijos rodikliai – ir ko jie nerodo.
Infliacija – tai vidutinis kainų pokytis šalyje, tačiau kiekvieno žmogaus patirtis yra visiškai individuali. Tai nėra statistikos institucijų kaltė – jų darbas yra skaičiuoti vidurkius.
Būtent tuose vidurkiuose ir pasislepia skirtumai tarp regionų, miestų, amžiaus grupių, turtingų ir vargšų. Todėl infliacijos duomenys tuo pačiu metu gali būti ir tikslūs, bet kartu visiems atskirai neteisingi.
Kitaip tariant, daugelis žmonių painioja bendrą vidutinę infliaciją su asmenine patirtimi ir mano, kad šie rodikliai turėtų sutapti.
Metodologijos sudėtingumas
Infliaciją apskaičiuoti nėra paprasta.
Net turint geriausius norus, suklasifikuoti tūkstančius prekių ir paslaugų, nustatyti jų svorius namų ūkių išlaidose ir stebėti jų kainų pokyčius – tai sudėtingas, šimtų žmonių pastangų reikalaujantis darbas.
O kur dar įvairios šiame įraše nepaminėtos skaičiavimų komplikacijos, dėl kurių realiai tiksliai apskaičiuoti infliacijos neįmanoma.
Pavyzdžiui, gi negali lyginti laidinio telefono kainų, kur reikėjo ausį prie ragelio pridėjus tą apskritimą sukti, tiesiogiai su iPhone 15 Pro Max telefono kaina. Nors abu įrenginiai telefonais vadinami.
Todėl net geriausiai sudarytas kainų indeksas turi savo ribas – jis tik apytikslis sudėtingos realybės atspindys.
Psichologinės priežastys
Daniel Kahneman savo knygoje „Thinking, Fast and Slow“ aprašė reiškinį „What You See Is All There Is“ (WYSIATI) – žmogaus polinkį daryti išvadas remiantis tik tuo, ką matome, ignoruojant tai, ko nežinome.
Dažniausiai stiprų įsitikinimą, kad infliacija yra gerokai aukštesnė nei skelbiama, lemia asmeniniai vienos ar kelių prekių ar paslaugų spartesni nei vidurkis kainų pokyčiai.
Pavyzdžiui, kainos kavinėse ir restoranuose, kaip ir įvairių kitų paslaugų kainos, pastaraisiais metais brango gerokai sparčiau.
Kai kurių maisto produktų kainos irgi padvigubėjo, tačiau – ne visų.
Bet dėl WYSIATI fenomeno žmonės geriausiai pastebi ir įsidėmi būtent sparčiausiai brangusių prekių ir paslaugų kainas, iš šios ribotos stebėjimų imties daro išvadas apie bendrus kainų lygio pokyčius.
5. Nepaisant visų trūkumų – infliacija skaičiuojama gerai
Per pastaruosius keliolika metų metinė infliacija Lietuvoje ženkliai svyravo – nuo defliacinių laikotarpių iki metų su dviženkliu kainų augimu.
Nuo 2014 m. pradžios iki 2025 m. rugsėjo pabaigos bendras kainų lygis šalyje pakilo apie 55%. Didžiausias šuolis fiksuotas 2021–2022 m., kai kainos per dvejus metus išaugo maždaug trečdaliu.
Ar šie duomenys atitinka mano asmeninę patiriamą infliaciją? Tikrai ne. Spėčiau, kad per tą patį laikotarpį mano išlaidos padvigubėjo.
Bet čia kaip tam anekdote: kai buvai jaunas, valgydavai picą iš „Čiliako“ su mozzarella pakaitalu ir ausys linksėdavo. O dabar – tokio maisto net nežiūrėtum: tik krosnyje kepta pica, tik geri ingredientai.
Panašiai ir su infliacija. Daugumos žmonių, kaip ir mano, pragyvenimo lygį per laiką lemia ne vien kainų pokyčiai, bet ir komforto, kokybės bei gyvenimo būdo pokyčiai.
Tačiau dėlto dėl to nederėtų kritikuoti valstybės institucijų ar abejoti Valstybinės duomenų agentūros skaičiuojamais rodikliais.
Gi pasitikėjimas institucijomis yra svarbus, o pagrindinis skirtumas tarp gerai ir blogai veikiančių valstybių – būtent institucijų darbo kokybė.
Ir nors Lietuvoje ne visos viešojo sektoriaus įstaigos veikia nepriekaištingai,
oficialūs statistikos duomenys – tarp tų dalykų, kurie tikrai daromi gerai.
Įspėjimas:
Šiame įraše pateikiama informacija nėra ir neturėtų būti suprantama kaip investavimo rekomendacija. Straipsnyje pateikiama informacija yra bendro informacinio pobūdžio ir neturėtų būti naudojama investavimo sprendimams priimti.
Pateikiama informacija yra asmeninė autoriaus nuomonė, tai nėra skatinimas įsigyti minimas finansines priemones.
Autorius nėra kvalifikuotas investavimo konsultantas ir neturi licencijos teikti investavimo rekomendacijoms.
Autorius gali būti asmeniškai investavęs į straipsnyje minimas finansines priemones.
Pateikiama informacija yra nekomercinio pobūdžio. Tinklapio autorius neturi jokių sąsajų su finansinių priemonių leidėjais, negauna jokių reklamos ar partnerystės (angl. affiliate) pajamų.
Plačiau skaityti: Informacijos atskleidimas
Ačiū!