Dažnai sakoma, jog vienas geriausių investicinių instrumentų, asmeniui taupančiam pensijai ar šiaip ilgam laikui, yra visą pasaulio akcijų rinką sekantis pigus ir pasyvus fondas.

Aš esu didelis tokio investavimo fanas, bei šį savo požiūrį esu plačiai pristatęs senesniuose įrašuose (Investavimo į akcijas pradžiamokslis 1 dalis ir 2 dalis).

Tačiau dažnai investuotojai Lietuvoje viliojami taupyti ateičiai, ypač pensiniam amžiui, pasinaudojant kitais instrumentais – tokiais kaip pensijų sistemos II ar III pakopos.

Jau ne kartą rašiau tokie lietuviški instrumentai (II pakopos pensijų fondų rezultatai; Lietuviškųjų “profesionalių” investuotojų rezultatai), žvelgiant į jų pasiektus istorinius rezultatus, ženkliai atsilieka nuo viso pasaulio akcijų rinką sekančio pigaus ETF.

Tačiau investavimas į ETF neturi mokestinių lengvatų, o II ir III pakopos fondai, tuo tarpu, plačiai įvairiomis lengvatomis apdovanoti.

Tačiau II ir III pakopų fondai turi ne tik vieną bėda, tai jog jų rezultatai ženkliai prastesni nei rinkos vidurkis – pirkdamas šiuos instrumentus gauni visą puokštę rizikų, kurių neturi ETF.

Apie šias rizikas plačiai rašiau pirmoje dalyje apie pensijų sistemą Lietuvoje.

Atsižvelgiant į visą šią informaciją, mokestines lengvatas, kurios daro II ir III pakopos instrumentus patrauklesniais, bei rizikas, kurios šiuos instrumentus neigiamai įtakoja, ką geriau rinktis asmeniui, norinčiam ilgam laikui investuoti į akcijų rinką ?

Viso pasaulio akcijų rinką sekantį ETF ar maksimalios rizikos į akcijas investuojančius II ir III pakopos pensijų fondus ?

Lietuvoje gausu įvairių instrumentų skirtų taupymui sulaukus pensinio amžiaus.

Viskas prasideda su I pakopa – Sodros mokama pensija, tuomet yra galimybė (kartais priverstinai) kaupti II pakopoje, kam pasirinkimo trūksta – gali rinktis dar ir III pakopą.

Blogiausia šios sistemos dalis, jog norint nuodugniai šias pakopas suprasti, net velnias išsisuktų koją.

Neabejoju, nė 1% būsimų pensininkų nesupranta nei kaip veikia šie instrumentai, nei kokios grąžos tikėtis.

Šiais metais publikavau kelis įrašus tema, jog Lietuvoje valdomų akcijų fondų rezultatai, švelniai tariant, nedžiugina.

Vienas populiarus instrumentas liko nepaminėtas – II pakopos pensijų fondai, kuriuose šiuo metu pinigus kaupia ~1,4 mln. šalies gyventojų.

Šis įrašas bus apie būtent II pakopos pensijų fondus, bet ne visus, o pačius rizikingiausius, kurie visą arba beveik visą turtą investuoja į akcijų rinką.

Tiksliau – pažiūrėsiu kaip sekėsi 1996-2002 metų ciklo fondams.

Yra toks nuvalkiotas bajeris, kuomet išmintingo investuotojo klausiama, kas bus ateityje, kurios turto klasės ar akcijos brags, atsakymas – My Crystal Ball is Cloudy.

Bet yra žmonių, kurie sako žinantys, kas bus ateityje.

Sakyčiau, jog vienas tokių yra bene didžiausias investavimo influenceris Lietuvoje Tautvydas Marčiulaitis.

Visų pirma, man pačiam dažnai įdomu pasikaustyti Tautvydo minčių, neabejoju, yra daugybę sričių (Lietuvos obligacijų rinka), kurioje jis turi platų žinių bagažą.

Aš net nesu nusistatęs prieš pagrindinį jo sukurtą produktą, Milvas Baltic Corporate Bond fund. Visai gali būti, jog tai nėra prastas investavimo instrumentas (bent jau prieš nuskaičiuojant aukštus valdymo mokesčius).

Tačiau visada klausantis vietinių tarpininkų ir fondų valdytojų minčių reikia suprasti, jog jų darbas nėra gerą patarimą duoti, bet patiems ir savo įmonių shareholderiams uždirbti.

Kartais patarimą duodančio ir patarimo gaunančio asmenų interesai sutampa, bet dažniau – kardinaliai skiriasi.

Neseniai po vienu savo straipsniu radau komentarą, klausiantį, ką manau apie straipsnį “Visai nejuokingas šių laikų klausimas: kur dėti pinigus, kai nėra kur jų dėti?“.

Tai Delfi.lt ir Investuok žurnale publikuotas Tautvydo Marčiulaičio straipsnis, kuriame kritikuojamas pasyvaus investavimo stilius ir aukštinamas aktyvaus investavimo stilius.

Perskaitęs pasibaisėjau, jog kažkas šiais laikais gali tokį bad investment advice dalinti.