2024 metų pabaigoje mintis, kad JAV akcijoms gali nesisekti, o Europos akcijų grąža maloniai nustebinti, daugumai investuotojų tiesiog netilpo į galvoje.

Štai kaip Dario Perkins, žinomas britų ekonomistas, apibūdino savo patirtį 2024 m. pabaigoje, kai klientams siūlė pirkti Europos akcijas.

Back in November I’ve spent a whole month arguing with clients. Some clients wanted to cut me off those calls, because they were so convinced that this was all about US exceptionalism, that US was the only place worth investing.

I had those long arguments with clients where they were telling me, yeah, but Europe is rubbish. There’s no productivity. There’s no AI. The politicians are completely incompetent.

And I kept saying to them, yes, but we know all of that and we’ve known all of that forever.

So the question is, you know, were do we go from here and what’s priced and what isn’t priced?

Dario Perkins

Tuo metu visi ir jų močiutės investavo į NASDAQ arba bent jau į S&P 500, blogiausiu atveju – į VWCE, nes JAV akcijos juk „brangs amžinai“. Kas galėjo pagalvoti, kad šioms akcijoms kartais gali ir nepasisekti?

Kai kas vis dėlto galėjo. Ne tik Dario Perkins, bet ir aš! 🙂

Apie tai, kad artimiausi metai investuojantiems į JAV akcijas gali būti nuviliantys, savo įrašuose minėjau daugybę kartų^{1,2,3,4,5,6,7}.

Nors tuo metu nebuvau išskirtinai optimistiškas konkrečiai Europos akcijų atžvilgiu, vis dėlto buvau teigiamai nusiteikęs likusio pasaulio (be JAV) akcijų atžvilgiu, kuriose didžiausią svorį turi būtent Europos šalių rinkos.

Apibendrinant, kitų regionų akcijos ateinančius 3, 5 ar 10 metų gali maloniai nustebinti ir sugeneruoti tą vidutinę istorinę 8–10% metinę grąžą. O gal net ir daugiau?

Toks būtų mano bazinis scenarijus ne JAV akcijų atžvilgiu – vis dar buliškas ir optimistiškas!

2024-ieji: kaip bulius virto meška

Šiais metais, kai JAV akcijų atsilikimas nuo kitų regionų yra rekordinis, daugelis rinkos dalyvių vis dar tvirtai tiki JAV akcijų išskirtinumu.

Ypač už Atlanto, tačiau neretai ir Lietuvoje, vis dar vyrauja nuomonė, kad JAV akcijos yra geriausia vieta kapitalui alokuoti, o dabartinis smukimas tėra trumpalaikis kryptelėjimas, po kurio šios akcijos sparčiai atsigaus ir toliau generuos 15% metinę grąžą.

Aš, savo ruožtu, lieku prie savo 2025 m. pirmosiomis dienomis išsakytos nuomonės, kad matysime kelerių metų nusivylimo JAV akcijomis laikotarpį, o likusio pasaulio akcijos gali maloniai nustebinti.

Tačiau aš tikėčiausi, kad per ateinantį penkmetį ar panašiai, kol rinkos nusipurtys nuo per didelio optimizmo JAV akcijų atžvilgiu, likusio pasaulio akcijos gerais periodais augs sparčiau, prastais periodais kris mažiau, o po kritimų atsigaus greičiau.

2024-ieji: kaip bulius virto meška

Šis įrašas – ne apie JAV akcijas, o apie vieną iš tų „likusio pasaulio” rinkų – Europos akcijas. Kol kas mano prognozės pildosi: JAV akcijos smunka, kitos rinkos smunka mažiau arba net kyla.

O geriausiai sekasi būtent Europos akcijoms, kurias daugelis jau buvo nurašę ir apie kurias jau ilgą laiką niekas nenorėjo net girdėti. Juk čia nėra nei AI, nei spartaus ekonomikos augimo – nieko nėra! O gal to ir nereikia?

Galbūt šioms akcijoms, nepaisant visų savo trūkumų, artimiausi keleri metai gali tapti naujuoju aukso amžiumi, o investuotojams užuovėja nuo prastų JAV akcijų ir dolerio rezultatų?

1. Europos akcijos iš esmės puikios

Prieš pasineriant į dabartines Europos akcijų aktualijas, noriu priminti, kokioms akcijų rinkoms ilgiuoju laikotarpiu sekasi geriausiai.

Viename savo įrašų šį klausimą jau esu nagrinėjęs, o mano atsakymas buvo toks:

• Istoriškai akcijų grąža aukščiausia politiškai stabiliose ir demokratiškose šalyse, kuriose gerai veikia teismų sistema, ginanti privačią nuosavybę ir smulkiųjų akcininkų interesus.
• Tokios šalys taip pat turi būti ekonomiškai stabilios. Šalyse, kurios demokratiškos, bet yra karo ar panašių nelaimių suniokotos, akcijų rinkų grąža nėra aukšta.

Taigi, akcijų grąža istoriškai aukščiausia vakarų Europos šalyse, JAV, Australijoje, Kanadoje ir pan.

Todėl Europos akcijos iš esmės dauguma atvejų yra puiki investicija, nepaisant visų dabartinių aplinkybių, nes tiesiog tokių šalių kaip vakarų Europos šalys akcijų rinkų grąža ilgainiui yra aukščiausia.

1.1 Išsivysčiusių šalių akcijų grąža nuo 1978 m.

Stebėtina, bet per paskutinius beveik 50 metų išsivysčiusių, demokratiškai ir ekonomiškai stabilių šalių akcijų rinkų grąža buvo ganėtinai panaši.

Palyginau kelių šalių (Japonijos, Kanados ir JAV) bei Europos ir „Pacific ex-Japan“ regionų (pastarasis apima Australiją, Honkongą, Singapūrą ir Naująją Zelandiją) akcijų rinkų grąžą nuo 1978 m., skaičiuojant eurais.

Visų šalių rezultatas artimas – apie 9-11% per metus.

Geriausiai sekėsi JAV akcijoms, bet jų rezultatai išskirtinai geri tik pastaruosius keliolika metų.

Japonijos akcijos per tą patį laikotarpį uždirbo mažiausiai, vos 6,3% per metus, tačiau tai nulemta specifinių istorinių aplinkybių, pasirinkto startinio laikotarpio – iki 1978 m. Japonijos akcijos jau buvo smarkiai pakilusios, todėl nuo 1990 m., sprogus Japonijos akcijų burbului, patyrė ilgą stagnaciją.

Pavyzdžiui, Japonijos akcijų indekso grąža doleriais 1950–2025 m. laikotarpiu yra 8,2%, kas jau arti kitų šalių ilgalaikio vidurkio.

Grįžtant prie 1978–2025 m. laikotarpio, antroje vietoje yra Europos akcijos su 9,6% metine nominalia grąža, skaičiuojant eurais.

Čia galima stabtelėti ir padaryti pirmąją išvadą – daugumos išsivysčiusių rinkų, kurios atitinka stabilių politinių ir ekonominių šalių kriterijus, grąža ilgalaikėje perspektyvoje yra labai panaši.

1.2 Paskutiniai 15 metų – išimtis, o ne taisyklė

Bet juk JAV akcijos yra išskirtinės, ar ne? Taip – tačiau tik 2010-2025 m. laikotarpiu.

O keliolika metų prieš tai, 1978-2010 m. laikotarpiu, ne JAV daugiausiai uždirbo, o Europos ir „Pacific ex-Japan” akcijos.

Ir nors pastaruosius 15 metų JAV akcijos tikrai buvo išskirtinės, kai šio regiono rinka uždirbo dvigubai daugiau nei bet kuri kita, finansų rinkų istorijoje laikinas vieno regiono ar sektoriaus išsišokimas nėra jokia naujiena, kaip ir po to sekantis grįžimas prie vidurkio.

Pavyzdžiui, 1980–1990 m. dominavo Japonijos akcijos, 1992–1997 m. – „Asian Tigers“, 1999–2000 m. – JAV dotcom sektorius, 2002–2007 m. – besivystančių rinkų akcijos ir t. t.

Bet po to beveik visada pasikartoja tas pats: vieno laikotarpio išskirtiniai lyderiai kitame periode tampa atsiliekančiaisiais.

Tai ypač pasireiškia tada, kai tam tikro regiono ar sektoriaus akcijos ne tik demonstruoja išskirtinę grąžą, bet ir tampa nepaprastai brangios – kaip šiuo metu nutiko JAV akcijoms.

Todėl mano antroji išvada – kai vieno regiono akcijos ilgą laiką demonstruoja išskirtinai gerus rezultatus, sekantis periodas dažniausiai nuvilia.

Ir atvirkščiai: jei politiškai ir ekonomiškai stabilių šalių akcijų rinkoms ilgą laiką nesiseka ir jos tampa išskirtinai pigios, ateityje būtent šios rinkos gali maloniai nustebinti.

2. Bet Europa – mirtis ir muziejus

Bet nuo istorinių vidurkių pereikime prie kitos temos – tam tikrų finansų rinkų dėsnių. Mintis, kad Europos akcijos gali uždirbti daug kam skamba tarsi šventvagystė, nes:

Visi „žino“, kad (a) Europos šalių ekonomikos stagnuoja, o (b) kompanijos senos ir neinovatyvios, jų pelningumas – stagnuojantis.

Todėl prasta Europos akcijų rinkų grąža garantuota, tiesa?

Ironiška, kad abu šie argumentai nėra svarbūs, nes nėra ryšio tarp ekonomikos augimo tempo ir akcijų rinkų grąžos. Be to, kompanijų pelno pokyčiai trumpuoju laikotarpiu dažnai neturi jokios įtakos akcijų kainoms.

O dar svarbiau – apie Europos stagnaciją visi žino! Tai seniai įskaičiuota į kainas. Šiuos teiginius aptarsiu išsamiau.

(a) Nėra ryšio tarp ekonomikos ir akcijų rinkų grąžos

Vienas iš kontraversiškiausių akcijų rinkų dėsnių yra tas, kad nėra ryšio tarp ekonomikos augimo tempų ir akcijų rinkų grąžos – net žvelgiant į šimto metų ir ilgesnius duomenis.

Taip yra todėl, kad akcijų rinkų grąžą lemia ilgalaikis pelno, tenkančio vienai akcijai, augimas, o ne bendras šalies ekonomikos augimas. Tarp šių dviejų kintamųjų tiesioginio ryšio nėra.

Štai 1900–2011 metų laikotarpiu tarp šalių, kurių ekonomikos augo sparčiausiai, ir šalių, kurių akcijų rinkos brango labiausiai, koreliacijos tiesiog nėra.

Plačiau šia tema rašiau įraše Myth-busting. Kas (ne)lemia akcijų rinkų grąža.

Kokia išvada? Nesakau, kad ekonomikos augimas visiškai nesvarbus, tačiau kol Europos ekonomikos auga bent jau kažkokiu tempu (svarbiausia, kad nevyksta recesija), pats augimo tempas nėra lemiamas veiksnys.

Todėl Europos šalių ekonomikos gali stagnuoti kad ir visą ateinantį dešimtmetį, tačiau šių šalių akcijų rinkų grąža vis tiek gali būti aukščiausia pasaulyje!

(b) Kompanijų pelningumas irgi nėra toks svarbus

Kitas kontroversiškas faktas yra tai, kad kompanijų, sudarančių indeksą, pelningumo pokyčiai trumpuoju laikotarpiu neturi reikšmingos įtakos akcijų indekso kainų pokyčiams.

Nors ilguoju laikotarpiu (30 metų ir daugiau) pagrindinis ir absoliučiai svarbiausias veiksnys, lemiantis akcijų rinkų grąžą, yra pelno, tenkančio vienai akcijai, pokyčiai, tačiau taip nėra trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu.

Kas tas trumpas ir vidutinis laikotarpis? Tyrimai šiuo klausimu nesutaria. Visgi bent jau vienerių metų kompanijų pelningumo pokyčiai menkai koreliuoja su akcijų rinkų grąža, o net ir artimiausių dešimt metų pelningumo pokyčiai dažnu atveju neturi didelės įtakos.

Šia tema irgi plačiau rašiau įraše Myth-busting. Kas (ne)lemia akcijų rinkų grąža.

Kodėl taip yra?

Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu pagrindinis akcijų rinkų grąžą lemiantis veiksnys yra investuotojų sentimento pokyčiai, o ne kompanijų pelningumo pokyčiai.

Be to, būsimas spartus kompanijų pelno augimas dažnai jau būna įskaičiuotas į akcijų kainas. Regionų, kurių įmonių pelningumas augs sparčiausiai ateityje, akcijų kainos dažniausiai pakyla gerokai anksčiau. Dėl šios priežasties ryšys tarp pelningumo ir akcijų kainų pokyčių tyrimuose trumpuoju laikotarpiu dažnai nėra fiksuojamas.

Ką tai reiškia kalbant apie artimiausio dešimtmečio Europos akcijų grąžą?

Tam, kad Europos indeksų grąža būtų aukšta, visiškai nebūtinas spartus indeksą sudarančių kompanijų pelno augimas. Stagnacija jau seniai įskaičiuota į šių akcijų kainas. Europos akcijos yra tiesiog pigios, o dauguma blogų naujienų jau yra įvertintos rinkos. Gal net ir daugiau, nei reikėjo.

Tačiau yra dar vienas svarbus niuansas.

Tam tikrais periodais ryšys tarp kompanijų pelno augimo ir akcijų rinkų grąžos išryškėja. Kokiais? Tuomet, kai kompanijų pelnai netikėtai auga arba smunka stipriau, nei rinkos dalyviai tikisi.

Ar gali būti, kad Europos kompanijos savo pelningumu netikėtai nustebins artimiausiu metu? Atrodo mažai tikėtina? Tačiau visgi yra priežasčių apsvarstyti ir tokį scenarijų.

3. Kas lemia akcijų rinkų grąžą

Nereikėtų manęs suprasti klaidingai, nesakau, kad pelnas nėra svarbu.

Kompanijų uždirbamas pelnas (earnings) – svarbu, ir tai yra svarbiausias veiksnys, lemiantis grąžą ilguoju laikotarpiu (10–30 metų ir ilgiau). Tačiau trumpuoju periodu, iki dešimties metų, kiti veiksniai gali būti svarbesni. Todėl akcijų grąža gali būti puiki ir be pelno augimo.

Yra įvairių būdų galvoti, kas lemia bendrą akcijų grąžą (total return), bet man labiausiai patinkantis yra šis – išskaidyti grąžą į tris komponentus:

Total return = Earnings growth return + Dividend return + P/E change return.

Pereisiu per visus šiuos tris komponentus ir argumentuosiu, kad, kalbant apie Europos akcijas, optimizmo galima rasti dėl visų jų.

3.1 Europos kompanijų pelnų perspektyvos

Nors Europos akcijos gali būti puiki investicija ir be šio regiono kompanijų pelningumo augimo (užtektų sentimento pokyčių), tačiau jei kompanijų rezultatai netikėtai investuotojus nustebintų, kainos galėtų kilti išskirtinai sparčiai.

Ar toks scenarijus realus? Galėčiau įvardinti bent keletą atvejų, kaip taip galėtų nutikti.

Vokietija: Istorinė fiskalinė „bazuka“

Neseniai Vokietija paskelbė apie esminius planus padidinti valstybės išlaidas šimtais milijardų, gal net trilijonu, eurų. Nors po šių naujienų Vokietijos akcijos sparčiai brango, sunku pasakyti, kiek šios naujienos jau įskaičiuotos į Europos akcijų kainas.

Neretai padidėjusios valstybės išlaidos suteikia ilgalaikį teigiamą postūmį regiono akcijų rinkoms. Todėl visiškai realu, kad Vokietijai įliejant šiuos pinigus į ekonomiką, pamatytume ilgalaikį kelerių metų šalies ir regiono kompanijų pelningumo augimą.

Dažnai esu girdėjęs nuomonių, panašių į Macro Papic komentarą, jog pastarųjų metų išskirtiniai JAV ekonomikos ir finansų rinkų rezultatai yra ne kas kita kaip JAV „fiskalinės orgijos“ padarinys – kai po COVID-19 epidemijos JAV pasiskolino ir išleido neįsivaizduojamą kiekį pinigų, daugiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė.

O dabar, kai JAV imasi veržtis diržus, o kitos pasaulio valstybės pradeda savo ekonomikos skatinimo programas, galbūt išvysime kitų regionų ekonomikų ir kompanijų pelningumo augimą?

Aš nesu ekonomistas, nežinau, ar taip bus (be to, ekonomistai irgi nežino), bet prielaidų tokiems svarstymams tikrai yra.

Europos gynybos renesansas

Su Vokietijos padidėjusiomis išlaidomis susijusi ir tema apie Europos pastangas daugiau investuoti į ginkluotę bei gynybos pramonę.

Nemaža dalis Europos valstybių, plano „ReArm Europe“ ir kitų finansinių programų pagalba, ketina didinti išlaidas gynybai. Visos šios priemonės, papildomos išlaidos, taps, bent jau kažkuria apimtimi, Europos kompanijų pelnu.

Todėl ir dėl šios priežasties galima tikėtis, kad regiono įmonių pelningumas augs.

ES konkurencingumo pokyčiai

ES perdėtas reguliavimas, vietinių kompanijų stagnacija ir verslumo dvasios stoka jau seniai tapo pajuokos objektu.

Tačiau nėra taip, kad Europos nekonkurencingumas akmenyje ištašytas. Daugelį dešimtmečių Europos ir JAV šalių ekonomikos ir kompanijų pelnai augo panašiais tempais. Todėl situacija ir čia gali pasikeisti.

Gal visgi Mario Draghi ir ES Komisijos planai, kaip skatinti konkurencingumą Europos Sąjungoje, turės kokių nors teigiamų padarinių?

Susijusi tema – Europos kapitalo rinkos nėra integruotos. Jau gerą dešimtmetį ši tema įstrigusi biurokratų stalčiuose, o šalių kapitalo rinkos išlieka fragmentuotos.

Tačiau tikrai nenustebčiau, jei Trumpo šoko paskatintos šalys greičiau įgyvendintų kapitalo rinkų integraciją, ekonomikos skatinimo ir liberalizavimo programas – tai vėl būtų dar vienas postūmis regiono akcijų kainų augimui.

Tai nėra spėjimas, ką aš žinau kaip bus, bet jei taip nutiktų – stonks 🚀🚀🚀.

Karo Ukrainoje pabaiga

Kitas teigiamas veiksnys šalių ekonomikoms bei kompanijų pelno augimui galėtų būti karo Ukrainoje pabaiga.

Iš vienos pusės tai galėtų pavirsti atsinaujinančiu energetikos išteklių eksportu iš Rusijos į Europą ir pigesnėmis energetikos kainomis regiono įmonėms.

Iš kitos pusės, neabejotinai, karo pabaigą sektų Ukrainos atstatymo darbai, kurie veiktų kaip dar vienas fiskalinis paketas, leidžiantis tikėtis aukštesnio Europos kompanijų pelno, nes šios įmonės atstatymo darbuose irgi dalyvautų.

Mažėjančios EUROBIR palūkanų normos

Paskutinis veiksnys, galintis didinti europinių kompanijų pelnus, yra švelnėjanti ECB pinigų politika. Tikėtina, kad palūkanų normos mažės ir toliau.

Esu rašęs tema, kad akcijos nemėgsta nei infliacijos, nei aukštų palūkanų normų, o aukščiausia akcijų grąža pasiekiama būtent laikotarpiais, kai infliacija ir palūkanų normos nėra aukštos.

Tikėtina, kad būtent tokioje aplinkoje atsidursime artimiausioje ateityje.

Be to, kadangi Europoje fiksuotos ilgalaikės palūkanų normos būsto paskolų atveju nėra populiarios, o kompanijos retai skolinasi ilgalaikėmis obligacijomis, toliau krentanti pinigų kaina padėtų kompanijoms dvejopai.

Viena vertus, pačios kompanijos sutaupytų savo skolų aptarnavimui. Kita vertus, daugiau pinigų vartotojų kišenėse (nes palūkanų normoms krentant mažiau kainuoja būsto paskolų aptarnavimas) leistų tikėtis augančių pardavimų ir kompanijų pelningumo augimo.

Apibendrinant

Puikiai Europos regiono kompanijų akcijų grąžai visiškai nebūtina, kad vietinių įmonių pelnai šautų aukštyn.

Tačiau jei šios kompanijos savo investuotojus uždirbamais pelnais maloniai nustebintų – dėl priežasčių, įvardintų aukščiau, ar kokių kitų – šie netikėti pelnai būtų teigiamas siurprizas.

Gal net masyvios bulių rinkos pradžia?

Ar taip bus – nežinau. Tai nėra prognozė. Tik pasvarstymas, kad Europos akcijos turi potencialo nustebinti dėl atsigaunančių įmonių pelno augimo tempų ar kitų priežasčių.

3.2 Europoje dividendai aukščiausi

Tas kitas veiksnys, lemsiantis aukštesnį Europos kompanijų būsimą uždarbį, yra regiono įmonių mokami dividendai.

Nes būtent Europos kompanijos moka vienus didžiausių dividendų pasaulyje!

Europos akcijų (JK ir likusių Europos šalių) dividendinis pajamingumas viršija 3%, kai tuo tarpu JAV akcijų – vos šiek tiek daugiau nei 1%.

Tai reiškia, kad Europos akcijoms pakanka kur kas mažesnio pelningumo augimo, kad būtų pasiekta tokia pati bendra grąža investuojant į šias akcijas, nei investuojant į JAV akcijas.

O jei abiejų regionų kompanijų pelningumo augimo tempai susilygintų, Europos akcijų grąža automatiškai būtų apie 2% aukštesnė.

3.3 Europa vėl tampa populiari

Bet svarbiausia priežastis, kodėl Europa gali iššauti smarkiai ir staigiai – investuotojų nuotaikos.

Jei kompanijų uždirbamas pelnas ir išmokami dividendai dažniausiai yra pakankamai stabilūs, tai investuotojų nuotaikos permainingos kaip pavasarinis oras.

Būtent dėl investuotojų sentimento pokyčių įvyksta staigūs rinkų kritimai ar augimai. Ar galėtų po ilgos stagnacijos optimizmas grįžti į Europos rinkas? Yra bent keletas svarbių argumentų, leidžiančių tokios įvykių raidos tikėtis.

Istorija seka kainą

Finansų rinkose veikia dar vienas dėsnis – istorijos, kurias investuotojai pasakoja vieni kitiems apie tai, kur vertėtų investuoti, seka kainą, o ne atvirkščiai.

Kitaip tariant, kai kaina kyla, sugalvojama begalė naujienų ir pasakojimų, pagrindžiančių kylančias kainas. O investuotojų įsitikinimai, kur investuoti verta, seka paskui kainas, o ne šias veda.

Šiais metais, kai JAV akcijos krenta, gausu komentarų apie Amerikos išskirtinumo pabaigą. Ir atvirkščiai – Europos kainoms augant sparčiausiai, vis daugėja nuomonių, kodėl taip bus ir ateityje.

Visos šios investuotojų nuomonės ir baimės nėra bereikšmės, nes jos veikia realius pinigų srautus, kurie savo ruožtu gali didinti arba mažinti ištisų regionų vertės rodiklius.

Pastaraisiais metais kiekvienas investuotojas žinojo, kur derėtų investuoti – visi kalbėjo tik apie JAV akcijas. Todėl ir JAV akcijos outperformino, nes nauji pinigų srautai vertės rodiklius augino.

Jei Europos akcijos perimtų šią „investuotojų mėgstamiausios turto klasės“ rolę iš JAV – jų kainos artimiausiais metais kiltų sparčiausiai. O tai pritrauktų dar daugiau pinigų, kas dar labiau augintų kainas – sentimento ir kainų ratas visada taip sukasi.

Toks scenarijus nėra iš fantastikos srities.

Klaus grįžta namo

Kartais, klausant ar domintis finansų rinkomis, pavyksta atrasti rinkos dalyvį, kurio išsakytos mintys padeda galvoje buvusį neaiškumą išsklaidyti, esamą situaciją suvokti išsamiau.

Vienas iš tokių „aha“ momentų man šiais metais buvo išsamesnis susipažinimas su investavimo naujienlaiškio Le Shrub idėjomis.

Kurias jis išsakė viename geriausių šiais metais mano girdėtų podcastų – The Death Of American Exceptionalism (rekomenduoju pasiklausyti).

Šiame pokalbyje Le Shrub pristatė savo sugalvotus personažus, veikiančius finansų rinkose. Vienas iš jų – Klaus. Klaus yra Europos pensijų fondo valdytojo prototipas.

Klaus – penkiasdešimtmetis vokietis, jau seniai užimantis stambaus pensijų fondo valdytojo pareigas, nuo kokių 2009 m. (kai jo pirmtakas buvo atleistas dėl pernelyg didelių investicijų į subprime mortgages prieš tuometinę krizę).

Pastaraisiais metais, ypač kelis paskutinius, Klaus jautėsi laimingas ir užtikrintas dėl ateities, nes didžiąją dalį fondo turto buvo investavęs į JAV akcijas ir obligacijas (be valiutų rizikos apsidraudimo – nes juk „visi žino, kad doleris tik stiprės“).

Taip elgėsi ne tik Klaus, bet ir dauguma Europos pensijų fondų valdytojų, kurie bendrai turi JAV finansinio turto už maždaug ~10 trilijonų dolerių. Kas ne taip toli nuo bendros MAG7 kapitalizacijos – didžiulė pinigų suma.

Bet šiais metais Klaus šikna.

Dauguma pensijų fondo turto, jo sprendimu, buvo investuota į JAV akcijas, kurios doleriais skaičiuojant atpigo apie 10%. Dar blogiau – doleris euro atžvilgiu atpigo dar apie 10%.

Lyg to būtų maža, vietinės Europos akcijos pabrango 10%. Tad Klaus underperformance nuo Europos akcijų siekia net apie 30%. Investuojant į JAV akcijas taip dar niekada nėra buvę (Klaus karjeroje).

O blogiausia, kad Europos akcijų neturėjimas portfelyje Klaus sukelia karjeros riziką. Kaip jis galėjo pražiopsoti namų rinkos ralį? Ką pasakys žmona ir vaikai, jei jį, kaip prieš tai buvusį fondų valdytoją, kuris 2009 m. nuostolių pridarė, atleis ?

O jei Klaus stock pickino, investavo išimtinai į MAG7, tai underperformance dar didesnis …

Lyg to dar būtų maža, atvažiavo JD Vance ir viešai pareiškė apie karą Europai, o Donald Trump Baltuosiuose rūmuose paskelbė karą Ukrainai.

O Klaus sėdi Amerikos akcijose ir obligacijose … Dabar Klaus gali atleisti, Klaus ne juokais persigandęs … Gi Europos pensijų fondai turi visokias ten ESG taisykles ir kitas nesąmones. Kaip Klaus pasiteisins, kodėl investavo į nacizmo prieskonių turinčias Tesla akcijas?

Žinoma, Klaus nėra vienintelis sprendimų priėmėjas. Stambiuose pensijų fonduose sprendimus priima investicinių komitetų nariai. Tačiau visi jie susiduria su ta pačia karjeros rizika – kaip paaiškinti, kodėl didžioji fondo dalis investuota į JAV akcijas?

Po keleto ilgų komitetų posėdžių – nes Europoje niekas nevyksta greitai, dar prisideda vasaros atostogos nuo liepos iki rugpjūčio pabaigos – galiausiai rudenį bus priimtas sprendimas mažinti JAV akcijų svorį ir didinti Europos akcijų dalį.

Šie grįžtantys pinigų srautai galėtų tapti ilgalaikiu Europos akcijų augimo varikliu.

Manau, ši Le Shrub istorija su išgalvotais personažais yra geniali, nes panašūs procesai jau vyksta realybėje, bei – tikėtina greit nesibaigs.

Europiečiai šiuo metu per daug bijo JAV, dolerio, prekybos ir kapitalo karų rizikų.

Siaubingas doleris

Dar viena priežastis, kodėl Klaus ir kiti investuotojai su siaubu žiūri į JAV investicijas, yra dolerio rizika.

Ilgus metus doleris stiprėjo, bet šiemet vis daugiau kalbama apie galimą jo silpnėjimą. Apie tai rašiau įraše JAV doleris investuotojo draugas ar priešas.

Kas bus su doleriu – aš tikrai nežinau. Bet žinau, kad investuotojams, turintiems JAV vertybinius popierius, dolerio kritimas šiemet tapo rimtu galvos skausmu ir didžiule baime.

Kas būtų, jei per artimiausius metus euras dolerio atžvilgiu sustiprėtų 50% ir investicijos JAV doleriais prarastų pusę vertės? Tai būtų katastrofa.

Beje, tokie svyravimai nėra tik teorija – 2000-aisiais vienas euras kainavo 1,00 USD, o 2008 m. jau 1,60 USD. Tokia tolimesnė dolerio kritimo galimybė galimybė, doleriui jau šiemet 10% atpigus, įžiebia baimę tarptautinių investuotojų akyse.

Nes kai akcijos krenta, anksčiau ar vėliau atšoka. Jei S&P 500 kris, na ir kas? Pralauksi. Bet jei toliau reikšmingai kristų JAV doleris, atšokimo tavo gyvenime gali nebūti.

Šios baimės skatina investuotojus mažinti JAV turto dalį ir grįžti į savo gimtąsias rinkas.

Kapitalo karai

Valiutų rizika nėra vienintelė problema.

Kai JAV praranda pasitikėjimą, vis garsiau šnabždamasi apie kapitalo karų grėsmę: kas iš tų JAV investicijų, jei negalėsi jų parduoti arba jos bus papildomai apmokestintos?

Asmeniškai aš šios rizikos pernelyg neakcentuoju, bet rinkoje kalbų netrūksta.

I talked to people from a dozen different countries over the last four days. They are reviewing how much U.S. exposure they want. The most extreme example I heard was a very large pension fund from another country saying they’re worried that, in an extreme scenario, the U.S. could weaponize capital markets and they wouldn’t be able to sell their U.S. private equity assets — they wouldn’t be able to get out due to capital controls or taxes on capital flows.

 Rebecca Patterson, former Chief Investment Strategist at Bridgewater Associates

Ar šios rizikos realios – tai ne mano kompetencija.

Bet žinau, kad kai investavimo komitetuose profesionalūs fondų valdytojai sprendimus priiminės, kiek U.S. assets turėti, tokios idėjos mažins investicijas į JAV finansinį turtą.

Foreign investors have about 22 trillion dollars in U.S. assets — stocks and bonds. If I’m a global pension fund and the U.S. is still a great economy, I might just trim my U.S. allocation. I’m going to take 2% of my stocks, 2% of my bonds, and buy, whatever — gold and assets in other countries. A 4% allocation shift, which is tiny, would still mean 880 billion dollars leaving U.S. markets. That’s just one example — that’s so much money.

Rebecca Patterson, former Chief Investment Strategist at Bridgewater Associates

O ką fondų valdytojai pirks? Taip, tai, kas pastaruoju metu performina geriausiai – Europą. O Europos akcijos yra seklios – čia ne JAV technologijų bendrovės su trilijonine kapitalizacija. Jei milijardas parbėgtų „namo“, tai būtų masyvus dabartinių vertės rodiklių pervertinimas.

4. Europa raliuoja

Yra dar viena taisyklė investavime.

Nors yra įvairiųišimčių iš šios taisyklės, tačiau daugeliu atvejų geriau portfelyje turėti stipriausias kompanijas ir stipriausius regionus, o ne kažkokius atsilikėlius, kurių kainos ilgus metus stagnuoja.

Nes tai, kas brango pastaruoju metu, turi tendenciją brangti ir toliau. Taip yra todėl, kad kainos auga dėl teigiamų fundamentalių pokyčių arba dėl sentimento pokyčių.

Abu šie faktoriai yra nepaprastai inertiški.

Todėl faktas, kad Europa pirmauja ne tik teoriniuose pasvarstymuose, bet ir realiose finansų rinkose šiais metais, leidžia tikėtis tolimesnio Europos akcijų outperformance.

Šis fenomenas, kad tai, kas brango pastaruoju metu, artimiausiu metu išlaiko savo trajektoriją, rinkose ir akademiniuose tyrimuose vadinamas inertiškumu (momentum).

Tai dar viena priežastis, kodėl jaučiu didelį optimizmą Europos akcijų atžvilgiu. Visgi tai nereiškia, kad paskutiniu metu viską pardaviau ir pirkau Europą.

5. Ką darau pats

Aš esu daug kartų rašęs, kad netikiu JAV akcijomis ir jų turiu gana nedaug savo portfelyje.

Tai keista pozicija, nes man patinka pasyvaus investavimo psichologija, ir aš visiškai sutinku su mintimi, kad daugeliu atvejų rinkos vidurkį aplenkti neįmanoma, todėl pasaulio akcijų fondas daugeliu atvejų yra geriausias pasirinkimas.

Tačiau galbūt tam tikrais retais atvejais, kai absoliučiai visi rinkoje susižavėję (arba nusivylę) tomis pačiomis akcijomis, o šių akcijų vertės rodikliai yra ekstremaliose aukštumose (arba žemumose), protinga pasaulio akcijų fondo strategijos atsisakyti.

Ypač jei per daug išbrangusios kurio nors regiono akcijos sudaro tiesiog per didelį svorį pasaulio akcijų indekse.

Būtent taip paskutiniais metais nutiko su JAV akcijomis. Dėl šios priežasties prognozuoju, kad ateinantys penkeri metai JAV akcijoms bus nuviliantys, skaičiuojant jų rezultatus nuo 2024 m. pradžios.

Todėl JAV akcijų portfelyje turiu labai nedaug — daugumą jų pardaviau per praėjusius metus ir šių metų pradžioje, dar iki JAV akcijų ir dolerio korekcijos pradžios.

Tačiau sprendimas mažinti JAV akcijų svorį yra nepaprastai sunkus jau vien dėl to, kad kyla klausimas: ką daryti toliau? Į kurių regionų akcijas investuoti?

Mano atsakymas į šį klausimą buvo pasirinkimas investavimo strategijos, kurią pavadinau „50/25/25“. Šiuo metu mano akcijų portfelis investuotas tokiomis proporcijomis:

• 50% išsivysčiusių rinkų (be JAV) akcijos;
• 25% JAV akcijos;
• 25% besivystančių rinkų akcijos.

Apie šią strategiją rašiau išsamiau įraše 3 paprasti akcijų portfeliai.

Kalbant apie šio įrašo tikslą — tai tikrai nėra raginimas viską parduoti ir pirkti Europos akcijas. Įrašo tikslas visiškai kitas. Visų pirma, tai vienas iš tų įrašų, skirtų pirmiausia man pačiam.

Kadangi 50% portfelio, kurį skiriu akcijoms, šiuo metu investuoju į išsivysčiusių šalių (be JAV) akcijas, o daugiau kaip pusė šios alokacijos pagal rinkos kapitalizaciją yra nukreipta į Europos akcijas, su šiuo regionu ir jo perspektyvomis noriu geriau susipažinti. Toks pagrindinis šio įrašo tikslas.

Tokiu atveju, jei rinkos kristų toliau, puikiai žinodamas, kur ir kodėl investuoju, jausčiausi tvirtai ir nepanikuočiau.

Dar daugiau — šiuo metu, paskutiniais metais pardavinėjęs JAV akcijas, turiu kaip niekad didelę P2P investicijų alokaciją. Tvirtas tikėjimas savo investicijomis į akcijas man leistų rinkoms krentant ne tik nepanikuoti, bet ir iš P2P grįžtančias lėšas nukreipti į atpigusias akcijas.

Būtent taip jau kelis kartus dariau šiais metais.

Visgi tikrai nereikėtų suprasti šio įrašo kaip mano įsitikinimo, kad esu garantuotas dėl Europos akcijų šviesios ateities arba kad prognozuoju, jog jų grąža bus aukštesnė nei kitų regionų akcijų.

Aš prognozuoju tik tiek, kad JAV akcijoms seksis prastai, bet ne daugiau.

Galiausiai, kad ir koks būčiau optimistiškas Europos atžvilgiu, ši rinka, bent jau po kelių gerų pastarųjų mėnesių, nėra visiškai nuvertinta — ji nebėra tokia ekstremaliai pigi.

Bei juk galima sugalvoti puikių argumentų, kodėl, pavyzdžiui, Japonijos ar Australijos akcijoms artimiausi metai bus dar geresni, arba kodėl Brazilijos ar kitų besivystančių rinkų akcijos gali pranokti. Tai ką aš žinau, gal ten geriau investuoti.

Kitaip tariant, jei Amerikos akcijų atveju aš manau, kad tai ta reta išskirtinė proga, kai su rinka verta nesutikti, derėtų šių turėti mažiau nei rinkos vidurkis pasaulio akcijų fonde, kalbant apie Europą, tai nėra visiškai tas atvejis, kai šiomis akcijomis visi rinkos dalyviai yra nusivylę, o vertės rodikliai yra ekstremume.

Todėl, dar kartą, šis įrašas tikrai nėra raginimas pirkti Europos akcijas. Derėtų turėti savo ilgalaikę strategiją ir jos laikytis.

Juk negalima kiekvieną kartą, perskaičius įtikinamą nuomonę, kodėl kitos akcijos atrodo patrauklesnės nei turimos, keisti portfelio sudėtį — garantuotai po kelių metų rezultatai nedžiugins.

Visgi, jei pasirinkta investavimo strategija yra investuoti į pasaulio akcijų fondą, reikia atsiminti, kad Europos akcijos jame sudaro vos apie 15%.

Jei šiame įraše išsakytos prielaidos pasitvirtintų — Europos akcijų grąža artimiausią penkmetį būtų aukščiausia pasaulyje, o JAV akcijų — nuvilianti, — kyla klausimas, ar pasirinkta ilgalaikė strategija iš tiesų buvo teisinga nuo pat pradžių.

---

Įspėjimas:

Šiame įraše pateikiama informacija nėra ir neturėtų būti suprantama kaip investavimo rekomendacija. Straipsnyje pateikiama informacija yra bendro informacinio pobūdžio ir neturėtų būti naudojama investavimo sprendimams priimti.

Pateikiama informacija yra asmeninė autoriaus nuomonė, tai nėra skatinimas įsigyti minimas finansines priemones.

Autorius nėra kvalifikuotas investavimo konsultantas ir neturi licencijos teikti investavimo rekomendacijoms.

Autorius gali būti asmeniškai investavęs į straipsnyje minimas finansines priemones.

Pateikiama informacija yra nekomercinio pobūdžio. Tinklapio autorius neturi jokių sąsajų su finansinių priemonių leidėjais, negauna jokių reklamos ar partnerystės (angl. affiliate) pajamų.

Plačiau skaityti: Informacijos atskleidimas