Lietuva tampa vis turtingesne šalimi, ir nemažai žmonių antroje gyvenimo pusėje susiduria su netikėta problema – santaupomis.

Pavykus sukaupti keliasdešimt ar net kelis šimtus tūkstančių eurų, dažnai pritrūksta žinių, ką su tais pinigais daryti.

Dažnu atveju tai pinigai, kurių nereikės penkerius metus ar dar ilgiau, taupomi neapibrėžtai ateičiai, „juodai dienai“ ar panašiai.

Su tokia problema susidurs ir dalis iš II pakopos pasitraukusių asmenų. Visgi šis įrašas nėra jiems skirtas (nors gali būti naudingas), nes tokių asmenų tikslas turėtų būti tolimesnis nuolatinis kaupimas (dollar-cost averaging investing).

Šis įrašas skirtas 40-60 metų asmenims, kurių kišenes „degina“ nemaža sutaupyta pinigų suma (lump-sum investing), bet trūksta žinių ir patirties investavime. Jis skirtas tiems, kurie svarsto, ką daryti su santaupomis ir nuo ko pradėti investuoti.

1. Gynyba prieš puolimą

Investuojant vyresniame amžiuje ir neturint daug patirties, atsiranda tam tikrų svarbių skirtumų.

Pavyzdžiui, priešingoje situacijoje – jei tau 25 metai ir kas mėnesį investuoji tik nedidelę sumą – saugumo akcentuoti nebūtina, svarbiausias uždavinys yra agresyvus puolimas. Taip yra todėl, kad iš esmės dar niekuo nerizikuoji – kapitalo, kurio negali sau leisti prarasti, tiesiog nėra.

Todėl daugeliu atvejų geriausia strategija jauname amžiuje yra investavimas į rizikingesnius aktyvus, akcijas ir kitas rizikingas turto klases, siekiant kuo aukštesnės grąžos.

Tuo tarpu vyresniame amžiuje – kai tau 40-60 metų ir jau turi sukauptą reikšmingą kapitalą (kam nors tai gali būti ir 30 tūkst. eurų) – gynyba tampa kur kas svarbesnė.

Nebegali visko mesti į akcijų rinkas vienu pirkimu – dėl psichologinių priežasčių, tiesiog nesijausi saugiai, net jei toks sprendimas teoriškai ir yra optimalus bei rekomenduojamas vadovėliuose.

Vengiant portfelio vertės svyravimų būtina įtraukti ir saugesnius instrumentus, o investuojant vyresniame amžiuje svarbiausia tampa ne maksimalaus uždarbio siekis, o investavimo klaidų vengimas, rizikos valdymas ir kapitalo apsauga.

Taip pat tokioje situacijoje derėtų vengti sudėtingesnių instrumentų – lengviau išvengti klaidų, kai investuojama į paprastesnius, gerai suprantamus produktus.

Gi 50-metis gydytojas, sukaupęs €100 000, tikrai neturėtų investavimo kelio pradėti prekiaudamas su svertu, spekuliuodamas kripto ar mėgindamas „stock picking“ atskiras akcijas.

Tokie sprendimai, neturint žinių (o neretai – ir turint), dažniausiai baigiasi nuostoliais, o ne lengvais pelnais.

2. Keturių žingsnių planas

Į investavimą, turint pinigų, bet neturint patirties, galima žiūrėti kaip į keturių žingsnių planą – pradėti, neskubėti, investuoti saugiai ir mokytis.

Pradėti

Negali tapti odontologu vien knygas apie dantis skaitydamas – būtina ir praktinė patirtis, kaip ir ką su tuo grąžtu burnoje makaluoti. Panašiai ir su investavimu: gali metų metus skaityti knygas ir nuomones internete, bet praktika visada naudingesnė nei teorija.

Todėl neturint investavimo patirties geriausias pirmas žingsnis yra tiesiog pradėti – įsigyti akcijų, obligacijų ar išbandyti kelias P2P platformas.

Neskubėti

Nors pradėti svarbu kuo greičiau, tai nereiškia, kad visą turimą kapitalą būtina investuoti greitai ir rizikingai.

Tikslas – pradėti veikti ir kaupti patirtį, bet taip, kad klaidos, jei jų pasitaikytų, nekainuotų pernelyg brangiai. Kad netektų senatvėje maistu su katėmis šiukšlių konteineryje dalintis.

Didžiąją dalį lėšų pradžioje galima laikyti saugesniuose instrumentuose, o terminuotas indėlis tam puikiai tiks. Tik mažą dalį turto iš pradžių nukreipiant į rizikingus instrumentus.

Saugumas svarbiausia

Jaunas žmogus gali rizikuoti, nes visada turės antrą šansą pradėti iš naujo. Esant antroje gyvenimo pusėje, sutaupytą pinigų sumą atkurti gali būti nebeįmanoma. Arba bent jau bus gerokai sunkiau, jei susimausi ir santaupas finansų rinkų kazino prapilsi.

O kuo žinių mažiau, tuo didesnė tikimybė didelių nuostolių, o ne didelių pelnų.

Apskritai, investavimo tikslas turėtų būti ne tapti turtingam, o išsaugoti esamą turto vertę ir nuosaikiai ją didinti. Ypač vyresniame amžiuje ir be patirties verta rinktis kuo saugesnius instrumentus, tikėtis ir siekti 5-8% metinės grąžos, o ne 10-20%.

Mokytis

Mokytis teks dviejų dalykų – apie finansų rinkas, taip pat – apie save.

Pirmiausia, neišvengiamai teks perskaityti kelias knygas. Internete gausu straipsnių ir kitų šaltinių, iš kurių galima semtis žinių. Tačiau gausu ir klaidingos, žemos kokybės informacijos. Būtina rinktis šaltinius atidžiai.

Taip pat klaida būtų į investavimą žvelgti iš „pasikėlusio“ žmogaus pozicijos. Jeigu esi daug pasiekęs specialistas kitoje srityje – gydytojas, teisininkas, programuotojas ar verslininkas – tai visiškai nereiškia, kad šie kiti įgūdžiai leidžia sėkmingai investuoti.

Tarp žymių gabių žmonių, kurie absoliučiai failino investavime yra Izaokas Niutonas, Markas Tvenas, Čarlzas Darvinas ir net John Maynard Keynes (karjeros pradžioje). Investuojant be patirties nederėtų manyti, kad žinai, ką ir kodėl darai, ir kaip reaguosi į nuostolius bei rinkos svyravimus.

Godumas ir baimė – emocijos, kurių nesuvaldo dažnas daug kitoje srityje pasiekęs asmuo. O ar pats sugebėsi yra tik vienas būdas sužinoti – išbandyti.

3. Turto klasių ir tarpininkų pasirinkimas

Tai kur investuoti?

Yra dvi pagrindinės vertybinių popierių grupės: nuosavybės vertybiniai popieriai (akcijos) ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos, paskolos, indėliai ir pan.).

Vertybiniais popieriais gali būti prekiaujama viešai finansų rinkose, sudarant privačius sandorius, taip pat per P2P platformas.

Be šių dviejų pagrindinių grupių egzistuoja ir alternatyvios turto klasės, tokios kaip auksas, kripto, įvairus kolekcinis turtas (meno kūriniai, automobiliai ir kita), galiausiai yra įvairios aktyvios prekybos strategijos.

Pasirinkti geriausius instrumentus investavimui gali būti sunku, tačiau yra būdas atsirinkti tai, kas turi didžiausią sėkmės tikimybę.

3.1 Geriau rinktis investicijas, o ne spekuliacijas

Visų pirma, svarbu atskirti investavimą nuo spekuliavimo.

Investavimas – pirkimas turto, kurio vertė ilgainiui auga dėl fundamentalių ekonominių veiksnių, kuris generuoja pinigų srautus: akcijų kaina auga, nes įmonės išmoka vis dividendus dividendus, obligacijos moka palūkanas, išnuomotas NT generuoja nuomos pajamas ir t.t.

Spekuliavimas – šiuo atveju uždarbio šaltinis yra oponento klaida. Tai tarsi žaidimas, kai bandoma kitus rinkos dalyvius „aplošti“, atspėti, kaip žmonių minia (t. y. rinka) pasielgs ateityje.

Spekuliantas uždirba tik tuomet, jei kitam rinkos dalyviui nepavyksta – vienas perka pigiai ir parduoda brangiai, o kitas patiria nuostolį. Kai rinkos dalyviai varžosi tarpusavyje, kuris gaus didesnę fiksuoto pyrago dalį. Toks žaidimas vadinamas zero-sum game.

Tuo tarpu kapitalas, investuotas į investicinius instrumentus, kurie generuoja pinigų srautus, ilgainiui auga kartu su bendra rinka. T.y. auga visas pyragas, kurį rinkos dalyviai dalinasi tarpusavyje, šis žaidimas yra positive-sum game.

Nors iš spekuliacijų uždirbti irgi įmanoma, tai visiškai kitas žaidimas nei investavimas, o neturint patirties, su savo gyvenimo santaupomis jo žaisti nederėtų.

Pradėjus investavimo kelionę, verta rinktis tik ilgalaikiam investavimui tinkamas turto klases – akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą – ir šiuos aktyvus laikyti įsigijus ilgesnį laiką. Taip maksimizuojama sėkmės tikimybė.

Tuo tarpu spekuliacinių turto klasių ir instrumentų geriau vengti: aukso, kripto, aktyvios prekybos bet kokiais vertybiniais popieriais.

Plačiau apie tai, kaip atskirti investavimą nuo spekuliavimo, esu rašęs įraše „Investavimo pagrindai“.

3.2 Skolos vertybiniai popieriai

Bet ne visos investicinės turto klasės vienodai tinka visiems. Panašiai kaip mokantis vairuoti pradedama važiuojant nedideliu greičiu, taip ir vyresniame amžiuje investuoti geriausia pradėti nuo saugesnių investicinių instrumentų pasirinkimo.

Geriausiai tam tinka saugūs skolos vertybiniai popieriai, tokie kaip saugių vyriausybių obligacijos arba paprasčiausias indėlis.

Įgyjant daugiau patirties ir pasitikėjimo, portfelį galima palaipsniui pildyti rizikingesnėmis turto klasėmis, mažinant saugių instrumentų svorį.

Palaipsniui pereiti prie rizikingesnių investicijų

Toks mano požiūris šiek tiek prieštarauja klasikinei finansų teorijai, pagal kurią rizikingų investicijų dalis portfelyje turėtų mažėti kartu su amžiumi.

Bet teorija neatsižvelgia į investuotojo patirtį, o be patirties geriau pradėti saugiai ir rizikingų aktyvų įtraukti vėliau.

Tačiau bet kokie atveju vien tik saugiais instrumentais dažnu atveju apsiriboti neišeis, nes jei investuojama bent 5-10 metų ar ilgesniam laikotarpiui saugios investicijos visiškai nuo rizikos neapsaugo.

Nors saugios investicijos užtikrina mažą volatilumą (nominalios portfelio vertės kintamumą) trumpuoju laikotarpiu, bet neužtikrina portfelio perkamosios galios išsaugojimo ar augimo.

Todėl praktikoje daugeliui pradedančių vyresnio amžiaus investuotojų geriausia pradėti su daugiausia saugių skolos vertybinių popierių alokaciją, palaipsniui apsipratus su investavimu įtraukiant vis daugiau rizikingesnių turto klasių.

Skirtingi skolos vertybinių popierių tipai

Norėčiau patikslinti, kas yra saugūs skolos vertybiniai ir kokių dar jų būna.

Kalbant apie saugius skolos instrumentus, realiai yra du pagrindiniai pasirinkimai: saugių šalių vyriausybių obligacijos (pavyzdžiui, Lietuvos ar Vokietijos) ir indėliai kredito unijose.

Vyriausybių obligacijos gali būti trumpalaikės (iki 5 metų) arba ilgalaikės (10 metų ir daugiau). Ilgalaikės obligacijos yra rizikingesnės, nes jų kaina stipriai reaguoja į palūkanų normų pokyčius rinkoje (apie tai plačiau rašiau įraše „Obligacijos: Pagrindai“).

Kadangi šiuo metu trumpalaikių ir ilgalaikių saugių obligacijų pajamingumai skiriasi nedaug, nematau daug logikos rinktis ilgalaikes obligacijas.

Arba nematau prasmės šiuo metu rinktis obligacijas iš viso, nepriklausomai nuo jų trukmės. Mano nuomone, indėliai kredito unijose yra geresnis pasirinkimas dabartinėmis sąlygomis.

Dažnu atveju indėlių palūkanos kredito unijose yra šiek tiek aukštesnės nei obligacijų, indėlį padėti paprasčiau nei įsigyti obligacijų fondą ir gerokai paprasčiau bei pigiau nei įsigyti pavienių saugių vyriausybių obligacijų.

Todėl pradžioje portfelį geriausia formuoti iš indėlių, vėliau papildomai įtraukiant rizikingesnių turto klasių. Saugių vyriausybių obligacijų šiuo metu turėti tikrai nebūtina.

Kalbant apie obligacijas plačiau, egzistuoja ir įmonių obligacijos, kurių rizika svyruoja nuo saugių (investicinio reitingo) iki labai rizikingų (šiukšlinių).

Aš laikausi nuomonės (čia kalbu apie ne Lietuviškų įmonių obligacijas), kad įmonių obligacijų daugeliu atvejų neverta rinktis: šios yra pakankamai rizikingos, bet nepakankamai daug uždirba, kad ta rizika atsipirktų (plačiau šia tema įraše „Obligacijos: kam jos reikalingos“).

Kalbant apie lietuviškas įmonių obligacijas, abejoju, ar ir šių verta įsigyti nepatyrusiam investuotojui. Vertinti jų riziką yra labai sudėtinga, o nemaža dalis aukštesnių palūkanų normų emisijų Lietuvoje yra aukštos rizikos investavimo instrumentai.

Be to, įsigyti pavienių obligacijų vis dar nėra paprasta, gausu akivaizdžių ir paslėptų kaštų (plačiau apie tai rašiau įraše „Kaip įsigyti Baltijos įmonių obligacijų“).

Bet jei tai – your cup of tea – prašau, tikrai yra ir prastesnių investicinių instrumentų nei lietuviškos įmonių obligacijos.

3.3 Akcijos

Geriausia derinti saugias investicijas su rizikingomis.

Taip sudarytas portfelis ilgainiui uždirbs apčiuopiamą grąžą dėka rizikingų investicijų, o trumpalaikių portfelio vertės svyravimų amplitudę mažins saugios investicijos.

Jei saugių investicijų rolę portfelyje šiuo metu geriausiai atlieka paprasčiausias indėlis kredito unijoje, tai rizikingų investicijų pagrindas dažnu atveju yra akcijų turto klasė.

Akcijų svorio pasirinkimą lemia asmeninės aplinkybės

Tačiau kokį procentą akcijų savo portfelyje turėti – atsakyti negaliu, nes kiekvienam per savo asmeninę patirtį teks atrasti sau patinkantį variantą.

Bus keletas retų žmonių, kuriems 100% alokacija į akcijas tinka ir patinka, bus ir tokių, kuriems 0% akcijų – geriausias pasirinkimas. Atmetus šiuos ekstremumus, dauguma vyresnio amžiaus investuotojų, ypač su ribota patirtimi, protingiausia apsiriboti maždaug 50% akcijų dalimi portfelyje.

Nors didesnė akcijų dalis portfelyje, tikėtina, ilgainiui padėtų uždirbti daugiau, bet to kaina būtų nuolatiniai ir smarkūs portfelio vertės svyravimai.

Kurie mažiau patirties ir/ar vyresnio amžiaus investuotojui dažnai kelia nerimą ir baimę – sutrinka miegas, apima panika, akcijos parduodamos netinkamu metu.

Taip jau yra, kad investavimas, ypač vyresniame amžiuje (nors ir ne tik), yra ne tiek matematinis, kiek psichologinis uždavinys.

Bet ne tik asmeninės būdo savybės, bet ir finansinė situacija bei tikslai įtakoja tinkamiausios akcijų alokacijos pasirinkimą.

Kuo mažesnę dalį bendro turto sudaro investicinis portfelis (pavyzdžiui, jei didžiąją kapitalo dalį sudaro nuosavo verslo ar turimo NT vertė), tuo rizikingesnis gali būti investicinis portfelis.

Taip pat taupymo tikslas lems akcijų dalį portfelyje: jei taupoma nebūtinoms išlaidoms, galima prisiimti didesnę riziką, o jei taupoma būtinosioms ateities išlaidoms padengti – mažesnę.

Į akcijas investuoti paprasta

O kokios akcijos tinkamiausios? Laimei, į šį klausimą yra nepaprastai paprasta atsakyti, remiantis gausybe tyrimų ir realių žmonių patirtimi.

Aš esu didelis pasyvaus investavimo šalininkas (apie tai rašiau dvejuose įrašuose: pasyvaus investavimo į akcijas pradžiamokslis – 1 dalis ir 2 dalis). Manau, patirties neturintis vyresnis investuotojas turėtų rinktis pasaulio akcijų fondą, tokį kaip Lietuvoje populiarų VWCE ETF ar panašų.

Geriausia tokį fondą įsigyti per patikimą brokerį, tokį kaip „Interactive brokers“. Jei portfelis mažesnis – puikiai tiks ir koks smulkesnis neobankas, kaip „Revolut“.

Jei itin norisi investuoti per lietuviškus bankus, pavyzdžiui, „Swedbank“, nors ETF vienetus pirkti per šiuos yra brangesnis pasirinkimas, bet nėra tragedija investuojant didesnėmis sumomis. Ypač jei galite gauti privačios bankininkystės paslaugą, kai netaikomas VP saugojimo mokestis.

Vietinių bankų valdomų fondų, pavyzdžiui, „Swedbank Robur“, aš nesirinkčiau, bet – kiekvienam savo.

III pakopos fondai irgi svarstytina alternatyva, ypač jei turite iki 2025 m. sudarytą sutartį, kol dar galiojo GPM lengvata; kitu atveju uždarbis bus šiek tiek mažesnis.

Visais atvejais, neturint patirties investuojant į akcijas, reikėtų tiesiog rinktis pigų akcijų fondą, kuris pasyviai investuoja į viso pasaulio akcijas, ir neieškoti jokių šios nuostabios strategijos patobulinimų.

Nors, teisybės dėlei, aš pats darau kitaip, laikausi kitokios strategijos ir esu išsakęs kritikos VWCE ir panašioms strategijoms, visgi patirties neturintis investuotojas, bandydamas išvengti VWCE ar panašių fondų trūkumų, tik bėdos prisidarys.

Taip pat vertėtų vengti to, kas liaudyje vadinama „market timing“ – spėlioti, kada palankus arba nepalankus metas akcijas pirkti ar parduoti.

Net labiausiai patyrusiems investuotojams tinkamo momento į rinką „įeiti“ arba „išeiti“ atspėti nepavyksta, o vyresniame amžiuje ir be patirties tai daryti būtų katastrofinė klaida.

Todėl visus patarimus ir nuomones „dabar ne pats geriausias laikas“ arba „akcijos šiuo metu per brangios“ ir panašius reikia mesti į šiukšlių dėžę ir į akcijas investuoti nebandant taikytis prie rinkų svyravimų.

Nusprendus, kad nori tam tikrą sumą investuoti į akcijas, tai daryti iš karto, nesukant galvos, kokia dabar padėtis rinkose, ką šneka įvairūs investavimo guru, arba kaip keitėsi fondo vienetų kaina pastaruoju metu.

O rizika, kad investuosi netinkamu metu ir akcijų vertės kris, bus valdoma ne per akcijų selekciją ar tinkamo momento pasirinkimą, bet portfelyje turint svarią dalį kitų, saugesnių turto klasių.

Dividendinės akcijos

Paskutinis klausimas, kurį norėčiau paliesti kalbant apie akcijas – dividendinės akcijos.

Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad dividendinės akcijos yra kažkuo saugesnės, patikimesnės ar kitaip geresnės, kad tai saugesnis investavimo į akcijas būdas nei nedividendinės akcijos.

Bet taip nėra, ir nesvarbu, ar tau 25, ar 65 – objektyviai vertinant, dividendinės akcijos ar jų fondai portfelyje saugumo prasme neturi jokio pranašumo lyginant su nedividendinėmis akcijomis.

Įsivaizduokime žmogų, gaunantį €1000 algą kas mėnesį, pinigus per pusę padalinantį į dvi kišenes – kairę ir dešinę, po €500 . Toks asmuo sąskaitas apmoka tik iš kairės kišenės, dešinės niekada neliečia.

Ar toks žmogus gali daugiau sutaupyti, daugiau išleisti ar jaustis finansiškai saugesniu nei jo kolega, kuris visus €1000 laiko vienoje kišenėje, bet griežtai išleidžia ne daugiau nei tuos pačius €500 per mėnesį? Aišku, kad ne.

Panašiai ir su akcijomis: turint akcijų krepšelį, nėra jokio skirtumo, ar grąžą sudarys €500 dividendai ir €500 vertės prieaugis, ar vien €1000 vertės prieaugis (plačiau apie tai rašiau „Dividendų miražas“). Nėra skirtumo, į kurią kišenę atlyginimą įsidėsi.

Svarbu tik tai, kad bendras uždarbis būtų kuo aukštesnis. O remiantis įvairiais tyrimais ir praktine patirtimi, dividendinių ir nedividendinių akcijų grąža yra labai artima – nėra taip, kad kažkurios nuolat uždirbtų daugiau.

Bet dividendinės akcijos nėra ir blogesnės. Jeigu dividendinės akcijos tau suteikia psichologinį komfortą ir leidžia jaustis ramiau – rinkis dividendus. Tačiau tokia strategija nebus maksimaliai diversifikuota ir optimali. Apie tai rašiau plačiau įraše „Dividendiniai investuotojai nevalgo nemokamų pietų“.

3.4 P2P

Dar viena turto klasė, kurią galima apsvarstyti, yra P2P.

Nors P2P puikiai tinka ir vyresniam rizikos nemėgstančiam investuotojui, bet aš nesu tikras, ar P2P tinka patirties ir žinių neturinčiam investuotojui.

Nes nepaprastai svarbu pasirinkti stabiliai ir pelningai veikiančią P2P platformą, kuri ateityje tikrai nebankrutuos (plačiau įraše „P2P: Žaidžiame Minesweeper“), o tokiai P2P platformų analizei jau riekia nemažai žinių.

P2P esmės yra dar viena investavimo į skolos vertybinius popierius atmaina. Yra du platformų tipai, galima rinktis iš tarpusavio skolinimo platformų ir sutelktinio finansavimo platformų.

Tarpusavio skolinimo atveju finansuojama fizinių asmenų vartojimo paskolos, o sutelktinio finansavimo atveju juridinių asmenų verslo paskolos.

Abu instrumentai gali būti gana sudėtingi, todėl nepatyrusiems investuotojams reikėtų pasirinkti patikimiausias ir saugiausias platformas, bei šių siūlomas saugiausių reitingų paskolas. Abejočiau, ar vaikytis maksimalaus uždarbio būtų išmintinga.

Iš visų Lietuvoje veikiančių P2P platformų aš šiuo metu saugiausiomis laikau dvi sutelktinio finansavimo platformas – „Rontgen“ ir „BeMyBond“ – bei vieną tarpusavio skolinimo platformą – „Finbee“. Kodėl – argumentaciją galima rasti „Ar tvarūs P2P platformų finansai“ ir kituose mano įrašuose.

Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad dažnai per įvairias sutelktinio finansavimo platformas galima investuoti į NT užtikrintas paskolas, kas sukuria tam tikrą saugumo iliuziją (plačiau įraše „P2P: Įspėjimas dėl NT platformų“), nes gi NT, teoriškai, turėtų būti patikima užtikrinimo priemonė.

Bet kad NT užstatas nėra jokia saugumo garantija, galite paklausti bet kurio „Estateguru“ investuotojo – P2P sutelktinio finansavimo platformos, kuri tiek nemokių paskolų pridalino, užtikrintų NT, jog iki šiol iš bėdų neišbrenda, o investuotojai pinigų neatgauna.

Nors per tokias platformas kaip „Rontgen“ ir „BeMyBond“ irgi galima investuoti į NT užtikrintas paskolas ar obligacijas, bet nėra taip, kad visos tokios paskolos ir platformos yra vienodai rizikingos.

„Rontgen“ yra įrodę, kad sugeba puikiai atrinkti patikimesnius projektus ir vystytojus, projektų finansavimo rizikas valdyti, nes per visą įmonės veiklos istoriją turėjo tik porą nemokių projektų.

Visgi net ir „Rontgen“ atveju aš manyčiau, kad patirties neturinčiam ir saugumo ieškančiam investuotojui labiausiai tinka A reitingo paskolos – geriausia tokios, kurios užtikrintos gyvenamosios paskirties butų, esančių paskutinėje statybų stadijoje, įkeitimu.

Problema tik ta, kad daug uždirbti iš tokių saugiausių „Rontgen“ paskolų tikrai nepavyks – dabartinėmis sąlygomis tikėčiausi apie ~6% uždarbio.

„BeMyBond“ platforma veiklą pradėjo neseniai, bet pasižymi orientacija į patikimesnius emitentus ir skolininkus.

Per platformą platinamos obligacijos, skirtingai nei kitų P2P atveju, kada investuotojai įsigyja reikalavimo teises – tai suteikia papildomo saugumo.

Nors investicinių projektų nėra daug, kartais pasitaiko tikrai ganėtinai saugių projektų; tik palūkanų irgi nebūtinai daug uždirbsite – tikėčiausi panašaus ~6% uždarbio kaip ir „Rontgen“ atveju.

„Finbee“ yra tarpusavio skolinimo platforma. Šioje platformoje saugiausio A reitingo paskolų nemokių paskolų procentas yra nepaprastai mažas.

Pavyzdžiui, esu finansavęs ~350 vnt. skirtingų A reitingo paskolų, iš kurių šiuo metu ~200 vnt. yra grąžinta, o iš likusių aktyvių ~150 vnt. paskolų tik 4 vnt. vėluoja atlikti įmokas pagal grafiką daugiau nei 90 d.

Pagrindinė problema su „Finbee“ ir tarpusavio skolinimu apskritai – pasitraukti, nustoti investuoti, nėra lengva. Turite laukti, kol mokios paskolos bus grąžintos, o nemokios – išieškotos, arba bandyti jas parduoti antrinėje rinkoje, kur pirkėjų ne visada atsiras.

Tačiau investuojant tik į A reitingo „Finbee“ paskolas, pasitraukti paprasčiau: mokias paskolas dažniausiai galima be nuostolio parduoti antrinėje rinkoje. O nemokių paskolų tiek mažai, kad net antrinėje rinkoje jas realizavus su didele nuolaida bendros grąžos tai rimtai nepaveiktų.

Iš A reitingo „Finbee“ paskolų tikėčiausi apie 7–8% uždarbio.

4. Sudėtinga užduotis suformuoti portfelį

Sudaryti savo investicinį portfelį nėra paprasta, nes reikia rinktis iš šimtų galimų variantų – kiek ir kokių turto klasių įtraukti.

Tačiau, kaip minėta jau kelis kartus šiame įraše, vyresnio amžiaus nepatyrusiam investuotojui geriausia pradėti nuo daugiausia saugių skolos vertybinių popierių, o rizikingesnes turto klases įtraukti palaipsniui.

Pradžiai – trumpas pavyzdys, kaip tai galėtų atrodyti praktikoje.

100k portfelio formavimo pavyzdys

Įsivaizduokime, kad turime €100 000 santaupų, su kuriomis nežinoma, ką daryti, o ankstesnės investavimo patirties nėra.

Pirmas žingsnis – truputį pasidomėjus, kad egzistuoja akcijų rinkos, saugios obligacijos, indėliai ir P2P, savo portfelį išskaidyti į kelias dalis.

Padėti keturis indėlius kredito unijon po €10 000 – 3, 6, 9 ir 12 mėnesių trukmės – ir dar penktą indėlį €50 000 sumai 18 mėnesių trukmės.

Taip saugiai į indėlius investuojama €90 000, o banko sąskaitoje lieka €10 000, kuriuos padaliname į dvi lygias dalis: €5 000 investuojame į VWCE ETF per IBKR, o likusius €5 000 – į dvi pasirinktas P2P platformas.

Pavyzdžiui, €2 500 išskaidome į 5 lygias dalis ir po €500 investuojame į penkias „Rontgen“ A reitingo paskolas. Dar €2 500 investuojame per „BeMyBond“ į vieną ar dvi per šią platformą platinamas obligacijų emisijas.

Tuomet turime tris mėnesius iki kol grįš pirmasis 3 mėn. indėlis – per šį laiką reikėtų aktyviai domėtis investavimu. Pavyzdžiui, perskaityti tris puikias knygas, po vieną per mėnesį:

  1. Pinigų psichologija by Morgan Housel
  2. Sveiko proto investavimas John C.Bogle
  3. Atsitiktinis klaidžiojimas Volstrite by Burton G. Malkiel

Laisvu nuo knygų skaitymo metu papildomai skaitant investavimo tema internete, lengvesniam turiniui atrasti puikiai tiks patikimesnių investavimo bendruomenių forumai:

  1. Bogleheads forumas
  2. 6nuliai reddit bendruomenė

Po 3 mėnesių, pasibaigus pirmojo indėlio terminui, pinigus iš kredito unijos atsiimame ir investuojame į rizikingesnius instrumentus.

Gal vėl į akcijas ir P2P, galbūt ta pačia proporcija, o gal jau ir ne – nes dabar turėsite daugiau patirties ir žinių.

Svarbu laikytis aukščiau įvardintų principų: investuoti, o ne spekuliuoti, rinktis saugesnius ir paprastus instrumentus, vengti aukštos rizikos, nes šiame etape klaidų tikimybė didelė, investuojant į akcijas nebandyti atspėti tinkamo momento.

Panašiai ir po 6, 9 ir 12 mėnesių – po dalį portfelio atsiimti iš indėlių ir investuoti kitur. Metams praėjus, jau apie 50% portfelio bus investuota į rizikingesnius instrumentus, ir tik 50% liks saugiuose indėliuose.

Ką ir kaip daryti su likusia dalimi, kiek ir kokiomis proporcijomis investuoti į rizikingas ir saugias turto klases, teks spręsti kiekvienam individualiai – griežtos formulės nėra.

Portfelio formavimas – sudėtingas uždavinys

Portfelio formavimas yra sudėtingas ir neapibrėžtas uždavinys, kuriame nėra teisingo atsakymo.

Plačiau savo požiūrį apie investicinio portfelio formavimą esu išsakęs įrašuose „Kaip sudaryti savo investicinį portfelį“ ir „Investicinių portfelių pavyzdžiai“.

Bet visais atvejais sudaryti optimalų ar kitaip „geriausią“ investicinį portfelį tiesiog neįmanoma, nes investuodami šiandien niekada nežinome, kas bus rytoj.

Visada bus godumo sukelto nusivylimo, kai būtų buvę galima uždirbti daugiau, atspėjus kas prangs labiausiai. Neišvengiamai teks patirti ir nuostolių baimės skonį, nes investavimas neatsiejamas nuo rizikos pinigus prarasti.

Portfelio sudarymas – tai balanso tarp saugumo ir rizikos paieška, ne tik mokslas bet ir menas. Uždavinys, paremtas kiekvieno asmenine patirtimi ir būdo savybėmis.

Aukščiau aprašytas keturių žingsnių planas – pradėti, neskubėti, investuoti saugiai ir mokytis – nors tikrai neužtikrins aukščiausios įmanomos grąžos, tačiau reikšmingai sumažins didelių nuostolių riziką.

O investuojant vyresniame amžiuje, turint turto, bet neturint patirties, tai dažnu atveju yra gerokai svarbiau nei aukštos grąžos vaikymasis.

Įspėjimas:

Šiame įraše pateikiama informacija nėra ir neturėtų būti suprantama kaip investavimo rekomendacija. Straipsnyje pateikiama informacija yra bendro informacinio pobūdžio ir neturėtų būti naudojama investavimo sprendimams priimti.

Pateikiama informacija yra asmeninė autoriaus nuomonė, tai nėra skatinimas įsigyti minimas finansines priemones.

Autorius nėra kvalifikuotas investavimo konsultantas ir neturi licencijos teikti investavimo rekomendacijoms.

Autorius gali būti asmeniškai investavęs į straipsnyje minimas finansines priemones.

Pateikiama informacija yra nekomercinio pobūdžio. Tinklapio autorius neturi jokių sąsajų su finansinių priemonių leidėjais, negauna jokių reklamos ar partnerystės (angl. affiliate) pajamų.

Plačiau skaityti: Informacijos atskleidimas