Dažnai sakoma, jog vienas geriausių investicinių instrumentų, asmeniui taupančiam pensijai ar šiaip ilgam laikui, yra visą pasaulio akcijų rinką sekantis pigus ir pasyvus fondas.
Aš esu didelis tokio investavimo fanas, bei šį savo požiūrį esu plačiai pristatęs senesniuose įrašuose (Investavimo į akcijas pradžiamokslis 1 dalis ir 2 dalis).
Tačiau dažnai investuotojai Lietuvoje viliojami taupyti ateičiai, ypač pensiniam amžiui, pasinaudojant kitais instrumentais – tokiais kaip pensijų sistemos II ar III pakopos.
Jau ne kartą rašiau tokie lietuviški instrumentai (II pakopos pensijų fondų rezultatai; Lietuviškųjų “profesionalių” investuotojų rezultatai), žvelgiant į jų pasiektus istorinius rezultatus, ženkliai atsilieka nuo viso pasaulio akcijų rinką sekančio pigaus ETF.
Tačiau investavimas į ETF neturi mokestinių lengvatų, o II ir III pakopos fondai, tuo tarpu, plačiai įvairiomis lengvatomis apdovanoti.
Tačiau II ir III pakopų fondai turi ne tik vieną bėda, tai jog jų rezultatai ženkliai prastesni nei rinkos vidurkis – pirkdamas šiuos instrumentus gauni visą puokštę rizikų, kurių neturi ETF.
Apie šias rizikas plačiai rašiau pirmoje dalyje apie pensijų sistemą Lietuvoje.
Atsižvelgiant į visą šią informaciją, mokestines lengvatas, kurios daro II ir III pakopos instrumentus patrauklesniais, bei rizikas, kurios šiuos instrumentus neigiamai įtakoja, ką geriau rinktis asmeniui, norinčiam ilgam laikui investuoti į akcijų rinką ?
Viso pasaulio akcijų rinką sekantį ETF ar maksimalios rizikos į akcijas investuojančius II ir III pakopos pensijų fondus ?
